Rašau ne tam, kad įsijungčiau į politikų chorą, kurie jaučia, kad „reikia kažką pasakyti“, susirinkti politinių taškų (laimei, nesiseka tiems, kurie tokius taškus bando krautis).
Rašau todėl, kad šimtąkart mažesniu mastu teko patirti tai, ką patiria Alytaus meras, matau, kad iš ankstesnių atvejų nepasidarytos išvados, ir jau ryškėja, kad biurokratiją šlovinančios institucijos nebūtinai tas išvadas ruošiasi padaryti ir šį kartą. O tai padaryti būtina. Todėl negaliu tylėti.
Dažnai prisimenu karo istoriko profesoriaus Valdo Rakučio žodžius, kad yra karininkai, pritaikyti karui, ir yra karininkai, pritaikyti taikai.
Kai gyvename taikos, ramybės, saugumo sąlygomis, tai labai dažnai suklesti būtent tokiomis sąlygomis prisitaikę gyventi vadovai, įsigali tokioms sąlygoms tinkamos procedūros, visi rūpinasi, kaip visada laiku ir teisingai užpildyti dokumentus, kaip išsaugoti institucijų reputaciją, kaip nuskalpuoti kūrybingus išsišokėlius. Mažiau rūpinamasi, kaip gelbėti žmonių gyvybes, sveikatą ir turtą.
Kur visa tai matyta? Šiemet šiuos prisiminimus labai gerai atgaivino „Černobylio“ serialas – žiūrime, baisimės, kokia pavėluota ir nežmogiška buvo sovietinių institucijų reakcija, kai pirmiausia buvo galvota apie savo reputaciją ir nelaimės nuslėpimą, o ne žmonių gelbėjimą. Baisimės ir galvojame, kad kur jau kur, bet pas mus taip nebenutiks, tiek toli nušuoliavome per tuos tris dešimtmečius.
Bet ar tikrai?
Matau, kaip ieškoma, ką padarė ne taip tie, kurie stengėsi ir darė, ir tų priekabių ieško žmonės tiesiog pasirinkę pastovėti šalimais ir pažiūrėti, kaip kaimyno tvartas (arba padangos) dega.
Tą matome mažose krizėse, kai uždūmija koks arbatinukas, tenka evakuotis, ir tada paaiškėja, kad niekas nežino, kur raktai nuo atsarginio išėjimo, ar tualete neliko išsigandusio bendradarbio ar vaiko, nes už evakuaciją buvo atsakingas skyriaus viršininkas, kuris šiuo metu išėjęs.
Tai matome, kai kažkas nenuperka maisto vaikams, atvykusiems į Dainų šventę, ir didžiausias organizatorių rūpestis tampa munduro švara, pasireiškianti pasipiktinimu, kad atsiskleidė tiesa apie nepadarytus darbus, ir tai išvirsta į trukdymą kitiems pamaitinti vaikus. Kai tai darėme pernai, mūsų rastus Dainų šventės maitintojus užpuolė tikrintojų institucijos – turėjau atsiprašinėti, kad mes juos per gerus norus įvėlėme į tokią biurokratiją.
Tai matome statybininkams Kūčių dieną nutraukus magistralinį, atsiprašau, šūdvamzdį, ir visi, kam rūpi sauga ir gamta, deda į krūmus, nes supranta, kad lengvo ir gero sprendimo tiesiog nebus, bus mažiau blogas, o atsakomybė slegia. Gal kažkas šią situaciją, nutikusią 2016 m. Vilniuje, jau pamiršo, bet tikiu, kad ją puikiai atsimena tie darbininkai ir tie verslininkai, kurie sutiko Kūčių stalo vaišes išmainyti į purviną, bet be galo svarbų darbą miestiečiams.
O prisiminti turbūt nenori tie, kurie užtempė kokias tris valandas su pavojaus mygtuko paspaudimu, nes „o gal kaip nors“, kiti rūpinosi, kaip įforminti ekstremalių situacijų posėdžio protokolą, o ne realiai imtis veiksmų, dar kiti atmetinėjo visus siūlomos sprendimus, bet patys nepasiūlė nė vieno tinkamo. Ach, koks deja vu apima dabar skaitant tai, kas vyksta Alytuje.
Tą patį matome ir degant padangų sandėliui, ir ką šiandien komunikuoja Alytaus meras Nerijus Cesiulis – pilna valdiškų komentuotojų ir aiškintojų, kas ne taip, dokumentų tikrintojų, bet mažai tų, kurie tiesiog imasi atsakomybės.
Aš labai linkiu (nors jau norėčiau reikalauti, nes situacija nebejuokinga) mūsų centrinei valdžiai visgi pažiūrėti realybei į akis – blogi dalykai atsitinka, ir mes jiems turime būti pasiruošę. Kad būtume pasiruošę, reikia labai aiškiai užkirsti kelią visokiems popierių generolams, ir tik palaikyti dirbančius žmones. Reikia ne pūstis, kokie mes stiprūs, o žiūrėti, kur dar nesame pakankamai stiprūs, ir tai pakeisti tuojau pat.
Iš pozityviosios pusės – visais atvejais, kuriuos minėjau, įskaitant, kiek matau iš Alytaus mero komunikacijos šiandien, mūsų atrama yra pilietinė visuomenė. Visi – darbininkai, kurie tiesiog dirba savo darbą ant žemės, pareigūnai, kurie atsiduria nelaimės vietoje, verslininkai, kurie visada suteikia pagalbą ir nesinaudoja nelaime, kad užsidirbtų daugiau (ir ne – nebūtinai reikia pirkti valdišką techniką, kad valdžia turėtų viską „savo“ – privatus verslas, kiek teko patirti, visada laiku ir geranoriškai ateina į pagalbą net be teisinių priemonių, kurios reikalui esant irgi suveiktų), visi piliečiai, kurie realiai, o ne ant popieriaus, susitelkia.
Alytaus gaisras bus užgesintas, ir kaip pilietis galiu tik padėkoti visiems, kurie didvyriškai dirba, kad taip įvyktų.
O dėl ateities gaisrų (kurių vis tiek kada nors kur nors bus) – žinokime tvirtai, kad pilietinė visuomenė susitelks. Tuo tarpu centrinei valdžiai gi reikia labiau susitelkti ir pasimokyti jau dabar.
Tikiuosi, kad bent po šio atveju atsakingos struktūros realiai sukvies tuos, kurie kažkada praėjo per avarijas ir krizes, ir išklausys, kaip turi būti pakeistos procedūros ir praktikos. Jei to nedarys centrinė valdžia - sostinė ir vėl turės imtis atsakomybės, padarysime mes.
O kol kas – stiprybės alytiškiams ir jų merui.