Remigijus Šimašius. Apie Škirpą ir atsakomybę

Mūsų miestas pagrįstai gali vadintis laisvės, pagarbos ir sugyvenimo miestu. Ne visi miestai gali tuo pasigirt. O mes galim – nuo pat jo įkūrimo iki šiandien. Dažnai mėgstame tuo ne tik pasidžiaugti, bet ir pasididžiuoti.

Tačiau neturime tapti akli. Neturime užmiršti juodų savo istorijos puslapių – nei okupacijų, nei Holokausto, nei represijų. Miestas nebus pagarbus ir atviras, jei šlovins asmenybes, kurios prisidėjo prie totalitarinių režimų bujojimo mūsų šalyje.

Mes – miestiečių išrinkti atstovai – negalėsime pasakoti apie pagarbą kiekvienam, apie lygiateisiškumą, jei mieste bus garbinami štai tokių žodžių autoriai (prašau įsiklausyti!): „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų ir minties prileisti, jog Naujojoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti minimalių teisių ir bendrai gyvenimo galimybių.“

Kas išdrįstų pasakyti, kad palaiko šiuos žodžius? Gal kam nors atrodo, kad šie žodžiai yra pateisinami?

Man šiek tiek keista yra girdėti, kad „neturėtume teisti“, tarsi tai čia darytume, tarsi kas nors čia siektų teisti ar niekinti. Noriu priminti, kad būti žmogumi – tai būti moralia būtybe. Todėl mes – žmonių rinkti politikai – turime nepamesti moralinio kompaso ir juo vadovautis.

Mes nesame tam, kad kažką teistume, bet mes esame tam, kad užtikrintume mūsų miesto ėjimą tiesos ir pagarbos keliu. Mes turime siekti, kad miestas šlovintų tikrus didvyrius, kurių turime daugybę, ir ant kurių niekas neturi teisės mesti jokių šešėlių. Tarp jų ir žmones, kurių pavardės iškaltos ant buvusių KGB rūmų pamatų. Visi jie kovojo už Lietuvą, ir nė vienas jų neišdavė Lietuvos idealų.

Suprantama, kad mums žmogiškai visada norisi turėti pilną informaciją apie viską. Ir tada lengva nukelti apsisprendimus pasakant – „dar patyrinėkime“. Tačiau kaip teisingai įvardino Norbertas Černiauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto XX amžiaus istorijos tyrimų vadovas, istorikai visada turės ką dar tyrinėti, bet šiuo atveju faktų moraliniam vertinimui yra daugiau nei pakankamai, ir jie visiškai įrodyti.

Tikiuosi, kad abejojantys kolegos paskaitė ne tik jo, bet ir Nerijaus Šepečio bei Simono Jazavitos tekstus, kuriuose faktai – kaip ant delno. Ir moralinis kompasas, jei jais remiasi, negali rodyti kažkaip kitaip, nei siūloma sprendimo projekte.

Aš perskaičiau ne tik istorikų tekstus. Aš perskaičiau ir Kazio Škirpos atsiminimus, 1973 metais išleistus JAV, bei visą eilę jo interviu.

Kas nustebino labiausiai – visiškas ignoravimas tų antižmogiškų atsišaukimų, kurių autorystė priskiriama LAF vadovybei ar pačiam K. Škirpai. Jų tarsi nebuvo. K. Škirpa nesako, kad jie suklastoti (kaip retorinių klausimų forma propagandiškai bando įteigti kai kurie jo gynėjai šiandien). Nesako, kad gailisi. Nesako, kad buvo kitas kontekstas ar ko nors panašaus. Jis neatgailauja, nesiteisina, neaiškina, o elgiasi taip, tarsi jų būtų nebuvę. Tarsi nebūtų buvę jo baisių tekstų. Tarsi nebūtų buvę Holokausto. Tarsi nejaustų jokios moralinės atsakomybės.

Dar daugiau – užklaustas apie klaidas jis nutyli ir savo nacionalsocialistinius tekstus, ir bandymą įsiteikti naciams. Jam pagrindinė klaida yra ta, kad Lietuva kartu su sovietais ir naciais 1939 metais jėga neužpuolė Lenkijos...

Mums tenka atsakomybė aiškiai parodyti, kad pagarba ir atvirumas mums – ne tušti žodžiai. Parodyti, kad kiekviena gyvybė ir kiekvieno žmogaus laisvė ir laimė yra svarbu.

Aš, be abejo, palaikysiu šį sprendimą, nes kitaip tiesiog negerbčiau savęs ir savo miesto. Kitaip negalėčiau drąsiai žiūrėti į akis savo vaikams, kuriems trokštu santarvės ir darnaus sugyvenimo mūsų mieste. Kviečiu ir jus prisiimti atsakomybę, kurią mums suteikė vilniečiai, ir dar kartą paliudyti, kad Vilniui brangus kiekvienas žmogus.