Parlamentinis dėmuo NATO ir Europos Sąjungoje (ES) tampa reikšmingas todėl, kad kiekvieni rinkimai yra lyg hibridinių karų fronto linija. Šiandien politinė kova yra ne tik demokratinė politinių jėgų tarpusavio konkurencija, tačiau ir akivaizdūs išorės, konkrečiai, Rusijos interesai pakreipti rinkimus jiems naudinga linkme. Sukelti chaosą, bandyti nustumti jiems nenaudingas bei iškelti naudingas politines jėgas, jaukti žmonių protus ir emocijas informacinėmis atakomis – taip šiandien atrodo Kremliaus kišimasis į politinius procesus NATO bei ES valstybėse ir ne tik.
Tai ypatingai jaučia narystės abiejuose aljansuose siekiančios valstybės. Štai referendumui dėl Šiaurės Makedonijos pavadinimo Kremlius skyrė didžiulį dėmesį ir resursus.
Demokratijos apsauga yra svarbi saugumo dimensija, nė kiek ne mažiau svarbi nei konvencinis, tai yra įprastas saugumas, kurį gerai išmano kariškiai.
Kodėl?
Todėl, kad tiek NATO, tiek ES sprendimus priiminėja iš rinkimų fronto gimstantys politikai – prezidentai, premjerai, ministrai. Karo, kurį Kremlius yra paskelbęs Vakarų demokratijoms, pagrindinis taikinys ir yra politinė sistema. Tikslas paprastas – Kremliui reikia, kad prie NATO, ES sprendimų priėmimo stalo sėdėtų jiems palankūs žmonės ar bent jau tose šalyse būtų daugiau įtampų bei susipriešinimo.
Kol kas tokio karo rezultatai Kremliui nėra labai džiuginantys. Tik vienas kitas NATO ar ES valstybės vadovas linkęs naudingai Kremliui patylėti ar ieško trumpalaikės naudos savo ekonomikoms. Sakyčiau, net atvirkščiai. Kremliaus hibridinė politika tampa vis aiškesnė. Tiek ES, tiek NATO kuria struktūras, kad informacinės atakos būtų atremtos, kad bent jau sprendimus priimantys politikai, pareigūnai gautų visą reikalingą pagalbą ir informaciją.
Rusija praranda net tradicinius savo draugus, kokia visai neseniai buvo Ukraina. Štai net Graikija, kurios dabartinė valdžia po rinkimų entuziastingai važinėjusi į Maskvą, visai neseniai išvarė rusų šnipus, bandžiusius per graikų pareigūnus daryti įtaką Graikijos – Makedonijos santykiams.
Kai palyginu šį savo vizitą į NATO būstinę su tais, kuomet teko dirbti Krašto apsaugos ministerijoje, tai situacija dėl Kremlių valdančio Putino yra kardinaliai pasikeitusi. Ją pakeitė Kremliaus agresija prieš Ukrainą. Visur yra supratimas apie grėsmes, Rusija yra darbotvarkėje prie svarbiausių saugumo iššūkių. Anuomet kalbėti apie apie Kremliaus atgrasymą gynybos ministrų susitikime taip, kaip kalbama dabar, būtų buvę beveik neįmanoma. Kalbėdavome, bet labai didelio supratimo nesulaukdavome. Esate NATO nariais ir to pakanka – maždaug toks būdavo supratimas.
Dabar yra kitaip, tačiau atsipalaiduoti jokiu būdu negalima, nors ir tokių požymių yra. Atvirkščiai. Reikia dar daugiau. Nei NATO, nei ES kol kas neturi aiškios bendros strategijos Rusijos atžvilgiu.
Visuose susitikimuose kalbėjau, kad turime pradėti galvoti apie Rusiją po Putino. Tai neatsitiks rytoj. Gali būti, kad su agresyviu Kremliumi gyvensime dešimtmetį ar ilgiau. Tačiau aš tikiu, kad rusai gali gyventi kitokioje Rusijoje. Tam reikia ir mūsų supratimo bei paramos. Pirma, turime rasti instrumentus, kaip susidraugauti bent su dalimi, tegu ir kol kas nedidele, rusų, kuriems būtų parodyta kitokio sugyvenimo su Europa alternatyva.
Mes, lietuviai, esame labiausiai suinteresuoti, kad Rusija būtų kitokia. Geriausias būdas tokiai alternatyvai – Ukrainos, Moldovos, Gruzijos sėkmė. Visur kalbėjau apie šias šalis, o netrukus ir pati ten nuvyksiu. Tai, kad NATO PA prezidentu pirmąkart galėjo tapti atstovas iš naujai po Šaltojo karo įstojusių šalių, mūsų draugams Rytuose turėtų būti viltimi, kad ir jie gali sėkmingai eiti šiuo keliu.