Ką naujo sužinojome COVID-19 epidemijos akivaizdoje? Manau, du labai svarbius dalykus: kur esame silpni ir kur – be galo stiprūs.
Apie apnuogintas mūsų valstybės bėdas kasdien praneša žiniasklaida, todėl paminėsiu tik faktų iš srities, su kuria kaip Seimo narė susiduriu labai dažnai, bendraudama su žmonėmis, matydama jų kasdienybę.
Tai – pati pažeidžiamiausia mūsų visuomenės gyventojų grupė: vieniši, socialiai neapsaugoti, pasiligoję, neįgalūs arba prižiūrintys neįgalų artimąjį žmonės. Epideminė situacija ir karantinas jiems – kaip Damoklo kardas, grėsmingai kabantis virš galvų.
„Mes neturime teisės susirgti, nei aš, nei vyras“, – pasakoja Laima K., auginanti neįgalų sūnų.
„Mūsų namai pilni respiratorių, vienkartinių pirštinių, kitų apsaugos priemonių, nes saugomės iš paskutiniųjų. Jei užsikrėstume COVID-19, geriausia būtų, kad susirgtume visi trys: aš, vyras, sūnus. Tada visi atsidurtume ligoninėje ir tai būtų geriausia išeitis. Mūsų vaikas turi labai sunkią negalią – jį reikia vartyti, kilnoti, maitinti dirbtiniu būdu, atsiurbinėti skysčius ir gleives. Jei mus, tėvus, stacionarizuotų, kas lauktų sūnaus? Kas pas jį, likusį saviizoliacijoje, ateitų ir maitintų per zondą, atliktų kitas procedūras? Socialiniai darbuotojai to nemoka, medikai per karantiną ligonių nelanko, o valstybinės globos įstaigos į stacionarą nepriima“, – pasakoja moteris.
Šios moters, priklausančios „Straunijos“ asociacijai, vienijančiai 35 šeimas, auginančias retomis ligomis sergančius vaikus, būgštavimai – ne be pagrindo, nes valstybinėms globos įstaigoms išties suteikta teisė per karantiną nehospitalizuoti pacientų.
Tarkime, savivaldybė sužino apie atvejį ir nori padėti. Tuomet ji turi pirkti paslaugą iš ministerijai pavaldžios globos įstaigos. Bet kaip nupirkti paslaugą, jei globos įstaiga neapgyvendina naujų gyventojų?
Nieko neišeis ir su dienos stacionaru – cituojant Vyriausybės nutarimą, per karantiną „draudžiama veikla vaikų, žmonių su negalia ir pagyvenusių žmonių dienos ir užimtumo centruose“.
Ne vienus metus buvo kalbama, kad prie pirminės sveikatos priežiūros centrų turėtų veikti mobilios medikų komandos, kurios padėtų panašiais atvejais. Dabar, per karantiną, visu aštrumu išryškėjo jų poreikis. Deja, tokių komandų neturime.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Ilonos Tamutienės duomenimis, Lietuvoje net 20 proc. vaikų gyvena su vienu iš tėvų. Kas laukia šių vaikų, užsikrėtus koronavirusu vieninteliam suaugusiam žmogui šeimoje?
Žvilgsnis krypsta į socialinę savivaldybių pagalbą. Bet ar visi socialiniai darbuotojai aprūpinti asmens apsaugos priemonėmis, kad galėtų lankyti namuose asmenį, tegu ir mažametį, esantį saviizoliacijoje, taigi galimai – besimptomį viruso nešiotoją?
Nerimas – ne tik dėl vaikų. Turbūt kiekvienas pažįstame vienišų, ligotų žmonių, senolių, kurie iki koronaviruso epidemijos geriau ar prasčiau, bet gyveno savarankiškai, nesikreipdami pagalbos į socialinės paramos skyrius, neprašydami padėti. Jei tokį žmogų ištiks bėda, kas apie tai žinos? Ar jis susiorientuos kam, kokiu numeriu paskambinti? Jei negalės išeiti apsipirkti, ar turės į ką kreiptis?
Atsakymai veikiausiai neigiami. Bet, kaip minėjau, šalia minuso egzistuoja ir pliusas. Ir tas pliusas esame mes visi – draugai, giminės, kaimynai, nevyriausybinės organizacijos, seniūnijos, miestelio, gatvės, daugiabučio bendruomenė.
Ar pastebėjote, kiek socialinių iniciatyvų, pavienių ir organizuotų, pasipylė per karantiną? Buriasi pagalbą teikiantys savanoriai. Kažkas siuva kaukes ir jas dovanoja pažįstamiems ir nepažįstamiems. Kažkas gamina pietus, raugia agurkus, kepa duoną ir išvežioja medicinos įstaigoms, socialiai remtiniems. Kažkas siūlo nemokamas pavėžėjimo paslaugas, kažkas – savo sodybą saviizoliacijai.
Socialiniuose tinkluose kuriasi grupės, kuriose operatyviai dalijamasi informacija: „Mūsų gatvėje gyvena vieniša močiutė, jai reikia maisto ir muilo“. Po kelių minučių atskrieja atsakymas: vykstam, vežam.
Laima K., galvodama, kas būtų, jeigu ji ir vyras susirgtų, o namie izoliuotas liktų neįgalus sūnus, svarstymus baigė optimistiškai: „Esu tikra, kad mano vaikas pagalbos sulauktų iš bendruomenės narių, kurie nepaliktų nelaimėje, tuo pasirūpintų mūsų asociacijos šeimos, irgi auginančios sergančius vaikus. Lygiai kaip ir aš, išgirdusi apie tokią bėdą, eičiau ir padėčiau.“
Mielieji, net neabejoju, kad ne tik mūsų tėvai ir seneliai, bet ir vieniši kaimynai, vos krutantys senjorai, šeimos, slaugančios ligonius ar auginančios neįgalius vaikus, sulauks mūsų paramos. Mes – arčiau jų.
Įsivesime jų telefono numerius ir vis pasiteirausime, kaip sekasi. Su apsaugos priemonėmis užsuksime į svečius ir ant jų šaldytuvo priklijuosime numerius, kuriais nelaimės atveju galės kreiptis. Arba paliksime prie durų lauknešėlį su produktais. Ir dar daug ką padarysime, kad savimi negalintis pasirūpinti žmogus nelaimėje nebūtų paliktas vienas.
Krizė visuomet yra ir galimybė. Ši epidemija jau parodė, kokie vieningi, drąsūs, solidarūs galime būti. Geroji šios situacijos siunčiama žinia – apie mus: padėdami vienas kitam, mes stiprėsime kaip bendruomenė, augsime kaip asmenybės ir visi kartu nugalėsime.