Priminsiu, kad nuo 2004 m. pavasario Lietuva ėmėsi aktyvios regioninės politikos Rytų link. Politikos vektoriai buvo du: demokratijos plėtotė apskritai buvusioje SSRS erdvėje, tame tarpe ir Rusijoje siaurąja prasme, ir skatinimas politinių organizmų, susikūrusių SSRS erdvėje, atitolti nuo Rusijos. Toks strateginis kursas reiškė nepriešiškos erdvės europiniuose Rytuose vystymą, Lietuvos savarankiškumo didėjimą, jėgų pusiausvyros kūrimą į Rytus nuo Baltijos ir Vidurio Europos.
Manyta, kad europinių Rytų – Baltarusija, Ukraina, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas ir Sakartvelas – įtraukimas į ES orbitą ilgainiui turės esminės įtakos Rusijos demokratijai.
Tiesa, tarp ES valstybių-narių buvo ir yra skirtingi požiūriai tokio kurso atžvilgiu. Jei mums, lenkams, kartais skandinavams – tai galimybė Rytų Europos šalims įsijungti į ES, tai kitiems europiniai Rytai yra tiesiog išorinė teritorija, kuria reikia kartais pasirūpinti.
ES skiria daug lėšų ir ekspertizės į Rytų partnerystės šalių reformas. Tačiau jos juda sunkiai. Ir ne tiek dėl to, kad nebūtų palankumo eurointegracijai, kiek dėl konkrečių geopolitinių procesų, kuriuos inicijuoja Rusija, siekdama pašalinti galimybes tų šalių eurointegracijai. Iš esmės ES Rytų politikos akiratyje liko tik Moldova, Ukraina ir Sakartvelas. Žinome, kokį spaudimą iš Maskvos patiria Kišiniovas ir Kijevas. Aišku, kas pergalę švęstų, jei ES atstumtų Tbilisį. Bet Sakartvelas – ne Baltarusia.
Sakartvelas išties yra susiskaldęs. Ir prieš neseniai vykusius savivaldos rinkimus, per juos ir po jų akivaizdžiai matome daug įtampos, veiksmų ir pareiškimų, tarsi ir peržengiančių liberalios demokratijos brėžiamas politinės elgsenos ribas. Savivaldos rinkimai pasižymi specifiškumu, nematomais administracinių resursų panaudojimais, rinkėjų ypatingai specifiniu santykiu su renkamais politikais ir pan. Tai tik rodo, kad yra problemų suvokiant, kas yra liberalioji demokratija ir kaip jį skleidžiasi.
Liberalioji demokratija – tai teisės viršenybė, visų pirma, nurodanti, kad demosas (dauguma) privalo laikytis konstitucinių normų tam, kad būtų apsaugota laisvė, kita nuomonė ir žodžio laisvė, žmogaus orumas ir teisės. Tuo ji ir skiriasi nuo tiesioginės, „valdomos“, „neliberalios“ ar dar kitokios demokratijos.
Prezidentė Salomė Zurabišvili gavo JAV prezidento Joe Bideno pakvietimą dalyvauti gruodyje vyksiančiame „Viršūnių susitikime už demokratiją“. Bideno idėja sutelkti demokratinį pasaulį aplink Ameriką ir prieš autokratijas, regis, žymi naują pasaulinės politikos raidos etapą. Būtų keista, kad ES vertintų Sakartvelą ne kaip demokratinio pasaulio dalį.
Taip, šalis turi problemų su liberaliąja demokratija. Taip, galima fiksuoti slinktį į Rusiją, t. y. slinktį nuo ES ir NATO. Tačiau matomi ir tokioms tendencijoms stiprinti kryptingai veikiantys išoriniai ir vidaus politiniai veiksniai.
Opozicija tiek susiskaldžiusi, kad nepajėgi realiai stumti europinę dienotvarkę bent iš opozicinės perspektyvos. Nenuostabu, kad ir visa politika nuskurdusi iki radikalios konfrontacijos. Ir iš to laimi Kremlius.
Čia Lietuva gali ir privalo imtis atsakomybės burti ES koalicijas už Sakartvelą ir veikti keliomis kryptimis.
Maksimaliai palaikyti santykius su valdžia, o jos tarpe yra nemažai atstovų, kuriems rūpi europinės vertybės, kiek įmanoma išlaikant ją Europos traukoje ir neleidžiant slysti Kremliaus link. Kitaip tariant, suvokti šiuos santykius kaip kovą su Rusija dėl įtakos valdžiai.
Remti pilietinę visuomenę ir opoziciją, stengiantis padėti jai būti labiau vieningai. Nutraukti Michailo Saakašvilio įkalinimą.
Ir tai įmanoma suderinti. Tik reikia suvokti, kad Lietuva, net ir ką tik įgijusi naują strateginį statusą per santykius su JAV, negali efektyviai veikti viena. Privalome surasti sąjungininkų, kurie sutiktų daryti įtaką ES politikai Sakartvelo atžvilgiu kartu.