Radvilė Morkūnaitė - Mikulėnienė. Lietuvos diplomatijai atrandant naujas rinkas, opozicijai lieka kritikuoti tik ministro pavardę

Dėl Kaliningrado tranzito klausimai jau atsakyti ne sykį. Aš norėčiau atsakymo iš kritikų į tokį klausimą: kas yra negerai?

Kad Lietuva visada konsultavosi, kaip priklauso, su Europos Sąjungos institucijomis dėl sankcijų įgyvendinimo? Kad turime Europos Komisijos ir transatlantinių sąjungininkų paramą, kuri šiuo klausimu išsakyta ne kartą? Kad veikiame drauge su minėtais sąjungininkais, nuo kurių priklauso mūsų regiono saugumas? Kad ryškiai ir rezultatyviai padedame Ukrainai? Kad tranzitu vežamoms prekėms įvedamos kvotos, kad negalimos gabenti dvigubos paskirties (karinės) prekės, kad yra sugriežtinta patikra?

Opozicija iš pradžių buvo nepatenkinta pilnu Europos Sąjungos sankcijų įgyvendinimu, esą provokuojama Rusija, bet dabar jos vėl netinka, nors patys karo pirmomis dienomis (ir vėliau) tvirtino griežtą Lietuvos poziciją Seime ir dargi turėjo savo pasiūlymų. Bet kritika Landsbergio pavardei kai kuriuose sluoksniuose ir ratuose veikia taip gerai, kad kodėl tuo nepasinaudojus – ar dėl politinių taškų, ar dėl „klikų“ ant antraštės.

Žmogus, pristatomas ekspertu, K. Girnius, iki karo likus mėnesiui teigė, kad Rusija nepuls Ukrainos, taip pat yra minėjęs, kad Lietuva apie Rusiją nieko negali pasakyti, nes ten nevažiuoja studijuoti mūsų doktorantai, na, o dabar dar prideda apie tai, kokia Lietuva menka ir nereikšminga ir kaip dėl visko kaltas Landsbergis.

Didžiuojuosi, kad TS-LKD ir LR Vyriausybė buvo ir yra absoliučiai kitoje pusėje nei tokie pasvarstymai. Nuomonę turėti galima ir reikia, bet ji turėtų būti pagrįsta ir atsakinga, o ne paremta asmeninėmis simpatijomis ir antipatijomis.

Ir darsyk dėl Kinijos bei Taivano. Tiesiog norisi pakartoti, kad vienos Kinijos principo Lietuva nepažeidžia, renkasi naujus draugus pagal išpažįstamas vertybes. Dėl iš Kinijos patiriamo spaudimo – Europos Sąjunga mus užsistojo, turime ir JAV, bei naujųjų savo artimų bičiulių palaikymą. Taip, buvo praradimų dėl Kinijos vykdomos politikos, bet jie, palyginus, nežymūs, kompensuoti verslams, o prekybiniai ryšiai nenutrūkę.

Tuo tarpu matykime atsivėrusias naujas rinkas šalyse, kurios mus atrado po būtent tokios Lietuvos užsienio politikos. Per pastarąjį pusmetį (lyginant prieš metus) Lietuvos eksportas į IndoPacifiko regioną augo šitaip:

Singapūras – 208 procentų (Lietuvos atstovybė atidaryta šią vasarą);
Australija – 103 proc. (atstovybė atidaryta pernai);
Indonezija – 109 proc.;
Pietų Korėja – 58 proc. (atstovybė atidaryta šįmet);
Taivanas – 36 proc.(ruošiamas prekybinės atstovybės atidarymas);
Japonija – 4,2 proc. Po prieš porą mėnesių įvykusio Užsienio reikalų ministro vizito Tokijuje, pradėta vystyti mūsų šalių strateginė partnerystė.

Tad Lietuva neramių laikų akivaizdoje yra atsakinga valstybė, ieškanti patikimų draugų visame pasaulyje, gerbianti mūsų bendrus sutarimus su sąjungininkais, besikalbant ir ieškanti geriausių išeičių.

Esame matomi ir atrandami šalims, anksčiau buvusioms labai toli nuo mūsų. Yra kuo pasidžiaugti. Linkiu atrasti savyje jėgų tai padaryti ir kritikams.