Bet šiandien šitie dainos žodžiai skamba man kitaip. Netgi labiau tinkantys šioms dienoms. Ypač pasiklausius kai kurių Sąjūdžio minėjimo kalbų.
Sąjūdžio 30-asis gimtadienis turėjo būti tikra šventė. Diena, kai prisimename judėjimą, kuris padėjo pagrindą viskam, kuo galime džiaugtis šiandien: valstybės ir asmens laisvei, Nepriklausomybei, galimybei laisvai kurti ir reikšti savo įsitikinimus ir galimybei būti atsakingiems už savo kraštą. Tikiu, daugelis ją taip ir priėmė.
Nesakau, kad nereikia kreipti dėmesio į mus kamuojančias problemas ar skaudulius. Galiausiai, Sąjūdžio pergalė – kad visi gali pasakyti, ką jie nori. Bet pasakyti, kad mūsų tauta eina į susinaikinimą, kad jai jau supiltas kapas, yra šventvagiška. Iš esmės, kaip suprantu pagal tokį vieną pranešėją, Lietuva jau pasilaidojo, nes Sąjūdžio gimtadienio proga konstatuota, jog lietuvių tauta yra apsinuodijusi globalios Lietuvos idėja; kad iš esmės mūsų tauta mirusi ir tik ant jos kapo užrašyta „Tėvynė“.
Bet ji ne pati pasilaidoja, ją ketina palaidoti šitokios kalbos, gąsdinimai, kad jau mes praradom kalbą (nes niekas lietuviškai nebekalba?), mes praradom tradicijas (nes nebesėdam prie Kūčių stalo?), mes praradom patriotiškumą (nes nėra nė vieno savanorio Lietuvos kariuomenėje? Nes per Vasario 16-ąją Vilniaus ir kituose miestuose aikštėse buvo trys žmonės? Nes niekas neatsistojo partizano Vanago pusėje?).
Klasikų klasika – nuskambėjęs kaltinimas, adresuotas konservatoriams, kurie, girdi, pirmieji išdavė Sąjūdžio idealus, pasiūlė globalios Lietuvos idėją, suprask, pardavė Lietuvą Briuseliui, Berlynui, Vašingtonui ar dar kažkam. Ir visa tai jaunuolis susakė priešais už kelių metrų sėdintį profesorių Vytautą Landsbergį. Vos ne tiesioginiai kaltinimai jam, Sąjūdžio kūrėjui, Kovo 11-osios lyderiui, kad jo ir jį palaikiusiųjų Lietuva nepavyko, nuėjo klystkeliais ir atėjo iki to garsiojo bedugnės krašto. Per šermenis esu girdėjusi linksmesnių kalbų. O stebint profesorių, ramiai besiklausantį karštakošiškų šnekų apie kapą, akivaizdu, gąsdinimai, kad jau tuoj tuoj ir Lietuvos nebeliks, jam tikrai ne pirmiena. Gąsdinta daug, bet Lietuva gyvuoja, gyvuos ir toliau.
Lietuvos sugrįžimas į laisvų ir demokratiškų tautų tarpą buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio tikslų. Nebeprisimenam ir nesuprantam, kiek teko stengtis, kad Lietuva išsiveržtų ne tik iš Sovietų Sąjungos, bet ir vėliau iš Putino primestos „ypatingos interesų zonos“? Ar be NATO šiandien būtume saugesni ir labiau nepriklausomi, o be ES finansinės paramos ir reformų būtume turtingesni? Pasitikrinimui pavyzdžių apstu netolimoje Lietuvos kaimynystėje Rytuose. O, taip, nieko blogiau Lietuvai negalėjo atsitikti nei Europos Sąjunga?!
Be visų šių tamsių tauškalų, išsakytų iš tribūnos, iš tikrųjų didelį nerimą kelia bendras kalbėtojų ir jų palaikytojų tonas ir nuotaikos. O jis daugiau ar mažiau toks: nepavykusioje Lietuvoje visos partijos yra vienodai blogos, vienodai ciniškai, anot pranašų, atstovaujančios kažkokioms slaptoms tautos sunaikinimo siekiančioms jėgoms. Ir kaip įdomiai vis dėlto šios šnekos sutampa su „Agrokoncerno“ partijos nuožmiųjų pareiškimais.
Jaunuolis Seimo tribūnoje išsakė iš tiesų skandalingą tezę: „partijos ir rinkimai galėjo tapti irklais, tačiau tapo kastuvais Lietuvos valstybei“.
Įsiklausykime, ką pasakė praeities šmėklas visur matančių profesorių primokytas jaunuolis: partijos – demokratiniame valdyme pagrindinis žmonių atstovavimo organas, o rinkimai – esminis demokratijos procedūrinis reiškinys, šiandien yra Lietuvos pražūties akstinas. Anot kalbėtojų, ne tik Kovo 11-osios Respublika neveikia, neveikia ir pati demokratija – jos laisvės pagrindas šiandien neveiksnus.
Ką skatina tokie žodžiai? Ogi ieškoti alternatyvių valdymo formų, o vienintelis kitas variantas atgyvenusiai demokratijai – tai stiprios rankos režimas. Norisi manyti, kad toks partijų ir rinkimų demonizavimas atliktas nesąmoningai, nesuprantant tokių žodžių pasekmių, kai tūkstančiai žmonių iš išsilavinusio jaunuolio lūpų išgirsta, kad tai demokratija yra kalta dėl visų šalies bėdų. Vis dėlto suprantant Lietuvos radikalų tarpe augančią simpatiją visokiems šeštą kadenciją pasiskyrusiems vadams, į tokias retorines priemones reiktų žvelgti tik rimtai. Nes jie tiesia kelia į putinišką tvarką.
Štai tokia puiki Sąjūdžio įsikūrimo minėjimo šventė. Vietoje vilties ir žvilgsnio į ateitį, gailėjimasis dėl neva neišsipildžiusios Sąjūdžio tėvų kūrėjų svajonės.
Ar tie žmonės, kurie šiandien kalba apie nepavykusią Lietuvą, gali jai suteikti vilties bei tikėjimo ateitimi? Ar jie geba tik, atsiprašant, pezėt ir kniaukt?
Jų piešiamas tamsus ir tragiškas Kovo 11-osios Lietuvos „vaizdelis“, nesivarginant pateikti jokių idėjų ar pasiūlymų, eilinį žmogų paralyžiuoja. Po tokių pareiškimų, skelbiančių Lietuvos pabaigą, nusvyra rankos, nyksta tikėjimas ir noras keltis anksti ryte, dorai ir sąžiningai nudirbti darbus, dalyvauti viešajame gyvenime; toks požiūris į šiandieninę valstybę triuškina bet kokį norą tą valstybę kasdien kurti.
Norėčiau, kad suprastumėt mano žodžius teisingai. Mūsų šalis susiduria su aibe skirtingų problemų (parodykit šalį, kuri neturi problemų!). Nuo emigracijos mastų, įvairių koncernų voratinklių, stringančios švietimo reformos iki supratingumo šalia esančiam, atjautos stokojančiam. Tačiau tai ir yra laisvos valstybės požymiai — tokios, kokią kūrė ir sukūrė Sąjūdis. Ar viskas blogai? Pasižiūrėkite šeimos nuotraukas iš kokių 1994 m. – ar tikrai niekas nepasikeitė, niekas nepagerėjo?
Bene su jokiomis problemomis nesusiduria tokios šalys kaip Rusija, Kinija ar Šiaurės Korėja? Ten tai viskas gerai. Ir kasdien gerėja. O mums, esantiems laisvojo pasaulio tautų šeimoje, kasdien reikia mokėti laisvės ir demokratijos kainą.
Naivu ir nebrandu manyti, jog laisvė savaime reiškia ekonominę šalies gerovę ir emocinę pilnatvę. Tai yra kasdieninio valstybės piliečių ir jų demokratiškai rinktos valdžios darbo rezultatas. O šiandien, dvidešimt aštuntais nepriklausomybės metais, nurašyti mūsų šalį į nepavykusiųjų kategoriją yra klaidinga, neteisinga ir melaginga.
Taigi, drąsuoliai „patriotai“, ko verkiat ir dejuojate, ko slapstotės demagogijos pakampėse? Aušra jau įsidienojo, ir ne pikti, ne pagiežingi, ne gąsdinantys, o Laisvę mylintys žmonės nori kurti šitą šalį ir kiekvienas jų pagal išgales stengiasi tai padaryti.