Veikiau atvirkščiai - grįžtama prie situacijos, kai ministerija bei už ją atsakingi politikai virsta institucija, kuri išderina ypatingos atsakomybės reikalaujantį statutinių pareigūnų darbą bei apsunkina ir taip nelengvą jų gyvenimą.
Statutinių tarnybų Lietuvoje turime bent šešias, koordinacijos laipsnis tarp jų - beveik nulinis, kur kas dažniau stebime funkcijų dubliavimąsi ar net nelabai sveiką konkurenciją.
Skaudūs įvykiai apnuogino nepavydėtiną policijos pareigūnų situaciją. Neseniai regėjome, kaip eidamas savo pareigas Telšių rajone, Tryškiuose, žuvo pareigūnas, profsąjungų priekaištai dėl sistemos neįgalumo pasigirdo gerokai iki tragedijos. Juk galima buvo įsiklausyti – deja...
Susizgribta tik po tragiško fakto, tada politikai, VRM vadovybė visi kaip vienas prašneko apie poreikį gerinti teisines, socialines policininkų garantijas, pažadėta surasti pinigų papildomam vidaus reikalų sistemos finansavimui, juos paimant iš kitų Lietuvos gyvenimo sektorių. Kai iš vienų paimama, kad būtų atiduota kitiems, tai tereiškia viena – skirtingų socialinių grupių susipriešinimą. Štai tokia „gaisrų gesinimo“ (iki kitos tragedijos?) politika, dėl kurios profesionalai tiesiog palieka tarnybą, ir tai kelia ypač daug nerimo. Atsakomybė dėl dabar susiklosčiusios situacijos tenka ne vienam iki šiol dirbusiam ministrui.
Tenka kalbėti ir apie pareigūnų rengimo spragas - ne tik kvalifikacijos tobulinimą, bet ir bazinį rengimą, mokymo sistemą, kuri turėtų motyvuoti nuo pat priėmimo į policijos mokyklą. Deja, šiandien apie aukštąją policijos mokyklą VRM nebekalbama, o juk man vadovaujant ministerijai tokios mokyklos steigimas buvo numatytas - išskirtas sklypas, Seime patvirtintas pusės milijardo biudžetas VRM sistemai, o dalis šių lėšų - aukštosios mokyklos bazei sukurti. Policijos aukštojoje mokykloje planuota rengti profesionalus ne tik policijai, bet ir kitoms tarnyboms.
Visuomenei vis daugiau nusivylimo kelia ir kiti sektoriai, už kuriuos atsakinga VRM. Ketverius metus nekalbama, pavyzdžiui, apie visišką regioninės politikos krachą. Tai iš regionų emigravo liūto dalis iš daugiau nei 800 tūkstančių tėvynę palikusių mūsų žmonių, ir Londonas jau tapo antru pagal dydį lietuvių miestu. Regioninės politikos arba apskritai nėra, arba daromos klaidos, situacija absoliučiai nevaldoma. VRM net nemėgina kurti paskatų, kad Lietuvos miestuose bei miesteliuose daugėtų užimtumo, taptų gyvesnis ekonominis, kultūrinis gyvenimas, nors demografinės katastrofos akivaizdoje tiesiog privalo išnaudoti veiklos koordinavimo svertus, kuriais disponuoja. Deja, visuomenė visiškai nežino, kas daroma šioje srityje.
VRM atsakinga ir už valstybės tarnybą, jos efektyvumą, prestižą, autoriteto grąžinimą. Deja, Valstybės tarnybos departamentas atskirtas nuo VRM ir priskirtas vyriausybės pavaldumui, nors atsakomybė už šią sritį palikta VRM. Vidaus reikalų ministras šią sritį lyg ir kuruoja, privalo siūlyti sprendimus ir atsakyti prieš visuomenę, jei kyla problemų. Užtat sistemos nuopelnais, kai tokių pasitaiko, mėgaujasi premjeras. Ir nieko negirdėti, kad rastųsi politinės valios keisti situaciją.
Kuomet vadovavau VRM, reguliariai teikdavau ataskaitas, kaip keitėsi tarnautojų skaičius, kokia situacija su darbo užmokesčiu valstybės tarnyboje ir pan.
Visa tai buvo, gi dabar šiomis temomis - absoliuti tyla, gal todėl valstybės tarnyba tik sėkmingai „sklendžia“ ten, kurlink pūsteli politinės konjunktūros „vėjelis“, o sudėtingesnėse, didesnės atsakomybės bei kvalifikacijos reikalaujančiose situacijose tiesiog „nuskęsta“. Kaip kitaip paaiškinti visų lygių šalies valdymo aparato „neįgalumą“, niekaip nesugebant aktyvuoti struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo, nors į pabaigą eina treti 2014-2020 metų jų įsisavinimo perspektyvos metai. Žinia, ko „lūkuriuojama“ – valdininkai irgi laukia, kas ateis į valdžią Seime, kad žinotų, „kuria kryptimi“ dribti. Kad taip „žudomas“ valstybės tarnybos prestižas, jiems nė motais.
Padėtį dera taisyti skubiai ir ryžtingai, todėl metinės premijos dydis valdininkams turėtų būti nustatytas remiantis ekonominiais rodikliais bei rezultatu apklausos apie šalies gyventojų laimės lygį metų pabaigoje. Greta pageidautino valstybės tarnybos efektyvumo siekio tokia sistema skatintų ir žmonių aptarnavimo kultūrą. Piliečiai nebebūtų vertinami tik kaip priedai prie biurokratinės sistemos.
Be abejo, reikia keisti ir VRM vadovybės skyrimo principus - labai nedaug valstybių Europoje, kur už daugelį funkcijų atsakingai VRM vadovauti skiriami buvę generolai. Tam nepalyginamai geriau tinka politikai, kurie vertina įvairius šalies vidaus gyvenimo aspektus kompleksiškai ir geba išskirti prioritetus. Neginčytina, asmens saugumas – ypač svarbi sritis, bet neturime teisės apleisti ir kitų šalies vidaus gyvenimo sektorių.