Pastariesiems Lietuva tapo tėvyne: vyresniems – bent antrąja, o jų vaikams – jau ir gimtine.
Turint tokį istorinį ir praktinį patirties bagažą (ir net katedrą viename iš Kauno universitetų) stebina visuomenės, kai kurių politikų, beveik visos žiniasklaidos nenoras suprasti, kad dabartinė emigracija yra beveik 100 proc. ekonominė, susiklosčiusi Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius.
Akivaizdžiausias to „nesuvokimo“ įrodymas yra tai, kad emigracija Lietuvoje rūpinasi Užsienio reikalų ir Švietimo ir mokslo ministerijos, kurios nieko negali padaryti, kad būtų sustabdyta emigracija, kad būtų žengti pirmieji žingsniai, kurie sudarytų sąlygas žmonėms grįžti ir kelti ekonominį krašto lygį.
Visos jėgos to siekti turėtų būti sutelktos Ūkio ministerijoje. Ten reikėtų vėl atsiversti standartinį Polo Samuelsono ekonomikos vadovėlį ir prisiminti taisyklę, nuo ko priklauso verslo sėkmė:
1. žmonių;
2. kapitalo;
3. infrastrukūros;
4. inovacijų.
Ir visi šie faktoriai vienodai svarbūs ir papildo vienas kitą. O kaip yra Lietuvoje?
Išvykusieji svečiame krašte pagal savo profesiją iš pradžių nedirba, bet ir dirbdami paprastesnį ar mažiau kvalifikuotą darbą gauna daugiau kaip 40 proc. didesnį atlyginimą nei Lietuvoje dirbdami pagal profesiją.
Dauguma profesijų ES valstybės pripažįsta, tad vėliau šie emigrantai uždirba tiek pat, kiek ir vietiniai. Susigrąžinti juos jau sunkoka, ypač jei jie išvykę su šeimomis.
Dėl „keistų“ mokestinių įstatymų, nesirūpinant vietinių kooperatinių bankelių ir miesto taupkasių kūrimu, trūksta lietuviško kapitalo.
Pavyzdžiui, Šakių miesto taupkasė ar kooperatinis bankelis galėtų finansuoti namų renovaciją – jie pažįsta žmones, tad rizika būtų minimali.
Dėl infrastruktūros irgi nėra supratimo. Daug pinigo nukeliavo kyšiams, projektai dėl tingumo ar lėtumo stringa...
Žmones labai skeptiški naujovėms, jas sunku priimti. Ką tik skaičiau, kad Amerikoje šeimų biudžetas vidutiniškai sumažėjo 1000 dolerių atpigus energijai, dėl skalūnų. O Lietuvoje žmonės pripratę keikti „Gazprom“. Kas būtų, jei neliktų priešo... Dar baisiau.
Aišku, susitvarkyti ūkį ne taip paprasta, reikia daug dirbti. Tačiau turima ir gerų pavyzdžių iš prieškarinės Lietuvos istorijos. Dabar būtiniausiems darbams nudirbti yra pakankamai žmonių tiek Lietuvoje, tiek tarp išvykusiųjų. Trūksta tik visuomeninio noro rimtai padirbėti....
Kol Šveicarija, Anglija ir kiti kraštai, nors ir neturėdami pakankamai kvalifikuotų žmonių savo kraštiečių gerovei palaikyti, vykdo izoliacinę politiką, tai yra proga Lietuvai – sulaikyti išvykstančiųjų srautus, grąžinti pasitraukusius, kad būtų galima savame krašte kartu kurti gerovę.