Net vykstant NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje, kuriame nuspręsta dislokuoti mūsų regione agresorių atgrasančias karines pajėgas, o prezidentei Daliai Grybauskaitei pareiškus, kad gavome „viską, ko tikėjomės, dėl ko tarėmės, dėl ko derėjomės“, audringų ovacijų neišgirdome.
„Rusai puola, rusai puola... Kiek galima kartoti? Neužpuolė ir jau nusibodo tai girdėti,"- komentuoja mano „Facebook“ įrašą nežinia iš kur atsiradęs trolis, pasislėpęs už animacinio herojaus atvaizdo vietoje profilio nuotraukos.
Maždaug tą patį tik kitais žodžiais bando sakyti sociologai ir viešųjų ryšių specialistai, atkreipiantys dėmesį į apklausų rezultatus – Lietuvos gyventojams rūpi jų ekonominė gerovė, neatitinkantis lūkesčių pajamų augimas ir būtiniausių prekių brangimas, o ne grėsmės nacionaliniam saugumui.
Todėl, kaip politikas, turėčiau dabar žadėti jums didesnę už vidutinę minimalią algą, šveicariškas pensijas, prancūziškas bedarbių pašalpas ir suomišką švietimo sistemą.
Tačiau negaliu jums meluoti – nebus jokios gerovės ir klestėjimo, o iš visko, ką pastatėme už ES struktūrinių fondų pinigus, liks tik krūva rūkstančių griuvėsių, jeigu bent trumpam užmiršime, kokioje pavojingoje pasaulio vietoje gyvename. Jeigu atbuksime savo egoizme ir nusisuksime, kad nematytumėm pranešimų apie žuvusį kovoje su Rusijos teroristais ukrainiečių savanorį, operos baritoną Wassylį Slipaką arba sirų vaikų kūnelius, traukiamus iš Basharo al-Assado režimo pajėgų subombarduotų namų griuvėsių.
Naivus žemdirbio tikėjimas, kad visas pasaulio blogis nutinka kažkur toli nuo jo vienkiemio ir jo nepalies, jeigu tik bus tylus kaip daržovė, žemesnis už kiemo žolę, ir nesikiš ne į savo reikalus, pasirodė esąs klaidingas jau praeitame amžiuje. Į gyvulinius vagonus suvaryti buvo ne tik tie, kieno artimieji ryžosi kovoti už laisvę apsivilkę partizanų uniformas, bet ir tylieji bei atsargieji. Jei tik kokiam į stribus užsirašiusiam kaimo girtuoklėliui nepatiko, kad jų javai per gerai dera, karvės duoda per daug pieno, o trobos stogas nekiauras.
Vladimiro Putino agresyvumas šiandien niekur nedingo, o Vladimiro Žirinovskio, kuris lyg dvaro klounas pirmasis ištaria tai, ką netrukus pradeda kartoti ir ne tokie marginalūs politikai, vadovaujama liberalų demokratų partija į į rugsėjį vykstančius Valstybės dūmos rinkimus eis su šūkiu „Sugrąžinkime Sovietų Sąjungos sienas!“.
Karinės pajėgos tokiam sugrąžinimui ruošiamos jau dabar, taip pat ir mūsų kaimynystėje – Kaliningrade. Jokia žvalgyba negali numatyti ar „diena X“ išauš kaip suplanuota, ar V.Putinas sumanys sulošti mirtiną žaidimą su Vakarais jau rytoj, nelaukdamas, kol Baltijos šalyse ir Lenkijoje bus dislokuoti NATO sąjungininkų daliniai. Krymo užgrobimas, įsitraukimas į karą Sirijoje ir dalies pajėgų iš ten atitraukimas buvo mums visiškai netikėti. Akivaizdu, kad V.Putinas improvizuoja ir mėgaujasi vakariečių sutrikimu, o jo sprendimus lemia vis labiau tolstantis nuo realybės pasaulio įsivaizdavimas ir tikslai, primenantys XX a. Trečiojo Reicho ideologų kliedesius.
Visiškai saugūs nebuvome nuo pat centralizuotos Moskovijos-Rusijos valstybės susikūrimo ir nebūsime, kol Rusija netaps vakarietiška liberaliosios demokratijos šalimi. Kadangi šiuo metu tai sunkiai įsivaizduojama, nes pati Rusijos visuomenė vis giliau grimzta į priešiškumo visam pasauliui ir išskirtinės savo misijos sąmokslo teorijų pinkles, išgyventi galime tik būdami pasiruošę gintis taip atkakliai, kad užpuolimas kainuotų per brangiai net ir Rusijai.
Tiek karine prasme, kad tinkamai pasirengusi ir aprūpinta šiuolaikine ginkluote kariuomenė sugebėtų sužlugdyti staigaus šalies užgrobimo planą, tiek politine, kad laiku suveiktų NATO kolektyvinės gynybos mechanizmai.
Šiandien neturime pasirinkimo ar skirti daugiau išteklių krašto gynybai, ar nukreipti juos spartesniam gyvenimo kokybės gerinimui. Pažiūrėkite į sugriautus Rytų Ukrainos ir Sirijos miestus. Jų gyventojams jau tas pats, kokio dydžio minimali alga buvo nustatyta tą dieną, kai artilerijos sviediniai pavertė jų namus plytų ir nuolaužų krūvomis. Be efektyviu agresoriaus atgrasymu grįstos taikos negali būti jokios gerovės ir solidarumo, sveikatos apsaugos ir švietimo.
Atsakingiems politikams nevalia pataikauti Rusijos propagandinių televizijos kanalų apkvailintos visuomenės dalies nuotaikoms ir nutylėti grėsmes mūsų valstybei. Net jeigu šiandien atrodo, kad tai gali atbaidyti tuos rinkėjus, kurie nori girdėti tik prekybos agentų stiliaus pozityvų šnekėjimą arba pažadus stabdyti pabėgėlius ir reguliuoti kalafiorų kainas. Tikiu, kad nuoširdus kalbėjimas su žmonėmis apie tai, kad viską, ką per ketvirtį amžiaus sukūrėme laisvoje šalyje, galime labai greitai prarasti, būtinas ir rinkimų kampanijos metu.