Nuo pakylų į mus, išskleidusius Trispalves ir kupinus ryžto pakeisti pasaulį, žvelgė negyvi, bet dar nespėję surūdyti sovietmečio stabai. Tą dieną kažkur dingo baimė, kad milijonus žmonių pražudžiusi tironija dar gali sustabdyti mūsų ėjimą į laisvę. Neliko vietos jokiems kompromisams, „suverenitetams sudėtyje“ ar pasilikimui kaip nors reformuotoje Sovietų sąjungoje. Susikibę už rankų transliavome žinią apie nuo mūsų slėptą J.Ribentropo ir V.Molotovo paktą, nulėmusį Baltijos šalių pavergimą, ir apsisprendimą po pusės amžiaus susigrąžinti laisvę.
Tą dieną kažkur išsislapstė paskutiniai prisitaikėliai prie griūvančio okupantų režimo, saugumiečiai prastai pasiūtais pilkais kostiumais tik iš tolo skaičiavo susikabinusius į gyvą grandinę Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones. Iki tos dienos sočia jūrų kiaulyčių ramybe spinduliavusiuose komunistų partijos elito veikėjų veiduose atsirado lengvai atpažįstamas beviltiškumo ženklas, pavertęs juos apgailėtinomis iškamšomis, kurių nebėra prasmės nei gerbti, nei bijoti.
Keletą pastarųjų metų, minint Baltijos kelio sukaktis, vietiniam laikraščiui ir radijo laidoms kalbinau druskininkiečius, kurie tada dalyvavo šioje įspūdingoje akcijoje ir parsivežė iš jos tokį užtaisą, kuris iš vidaus susprogdino eižėjančią sovietinę sistemą. Tada galėjom tik spėlioti, kiek laiko ir aukų prireiks, kol čia atkursime nepriklausomą Lietuvos valstybę, tačiau Baltijos kelio dalyvių pasakojimuose kartojosi teiginys, kad lemiamas lūžis nutiko būtent tada, 1989-ųjų rugpjūtį.
Bandyti pakartoti Baltijos kelią neįmanoma ir nėra prasmės, tačiau šiandien visi mes, buvusieji tame kelyje ir užaugę jo įkvėpti, galime savyje atrasti kažką daugiau, negu vien blėstantys prisiminimai, kurioje vietoje ir į kieno ranką įsikabinę stovėjome. Nes tas susikibusių rankomis laisvų žmonių ryžtas keisti pasaulį – būtent tai, ko labiausiai stinga rietenose dėl vienadienių smulkmenų paskendusiai Lietuvai.
Kai dėl lūkesčių neatitinkančio pajamų augimo tempo arba nusivylimo politiniais lyderiais nurašome kaip nesėkmingą visą Lietuvos valstybės projektą, o savo vaikams patariame skubėti ten, kur galės greičiau pasinaudoti kitų sukurta gerove, Baltijos kelio dvasia mumyse dūsta spaudžiama egoizmo. Tada laimi pradas, kuris 1991-ųjų sausio 8-ąją prie Parlamento atvedė įniršusią dėl pabrangusios dešros jedinstvininkų minią, o 1992 m. leido sugrįžti į valdžią buvusiems komunistams.
Baltijos kelio žinia, kad šita šalis yra mūsų, ir mes galime ją atsiimti, tebėra gyva ir aktuali. Nes ją vėl reikia atsiimti iš „prietaisų“ ir „carų“. Iš korumpuotų populistų, kurie pasinaudojo mūsų silpnumu sunkmečiui besibaigiant, o paskui ketverius metus pardavinėjo rinkėjų suteiktą mandatą kaip stoties kekšę. Iš beviltiškų sovietinės nomenklatūros tradicijos paveldėtojų, kelis kartus per dieną keičiančių savo nuomonę ir nesugebančių priimti Lietuvai būtinų sprendimų tada, kai jų labiausiai reikia. Iš Andriaus Tapino aprašytų „ūsuotų bebrų“ ir politikų, kurie juos sukaišiojo į valstybės tarnybą.
„LRT Opus“ radijo laidoje „Mano namai“ LRT naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis sugebėjo pasakyti, mano supratimu, ypatingai svarbų ir tiksliai suformuluotą teiginį, kuris neturėtų tiesiog nuslinkti į užmarštį skubančiame naujienų sraute: „Žmonės bamba: ar už tokią Lietuvą kovojom? Taip, už tokią! Ji galėtų būti dešimt kartų blogesnė, nei yra, ir vis tiek būtų tūkstantį kartų geresnė nei sovietinė. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia gera ji bus“.