Apžiūrinėdamas tvirtą rąstinę trobą, nustebau, pamatęs neklotą lovą, kurioje, rodos, ką tik kažkas gulėjo, puodus su sriubos likučiais ir tebekukuojantį sieninį laikrodį.
Pardavėjas paaiškino, kad sodyba priklauso jo giminaičiui, kuris išvežtas į ligoninę ir, jo teigimu, „tikriausiai tuoj mirs“. Kaina buvo man tinkama, vieta graži, bet mane apniko kažkoks negeras jausmas, sulaikęs nuo skubėjimo įbrukti pardavėjui rankpinigius. Pažadėjau pagalvoti ir jam paskambinti.
Po poros savaičių pasitaikė proga važiuoti pro tą sodybą. Kieme, pasirėmęs į dalgį, mane pasitiko tvirtas senolis – gyvas ir sveikas iš ligoninės grįžęs sodybos šeimininkas. Ilgokai pasėdėjom su juo senos liepos pavėsyje ir drauge pasijuokėme iš jaunojo giminaičio, paskubėjusio jį dar gyvą palaidoti ir paveldėti turtą.
Toks pat jausmas apniko skaitant Gintauto Palucko straipsnį „Po liberalų“. Jaunasis socialdemokratas akivaizdžiai per anksti skuba laidoti Liberalų sąjūdį ir paveldėti bent dalį jo rinkėjų. Tų, kuriuos vadina kairiaisiais liberalais.
Šitoks nekantrumas galėtų būti suprantamas, jeigu pati LSDP būtų skaidrumo ir ideologinio nuoseklumo pavyzdys, šviečiantis iš tolo Lietuvos politikos padangėje. Prieš kviečiant derėjo bent jau susimąstyti, į kokią draugiją patektų tie kairiųjų pažiūrų liberalai, nusprendę atsiversti į socialdemokratus?
Buvusių liberalų laukia apsikabinimas su Birute Vėsaite ir brežneviškas bučinys su Bronium Bradausku, ant Garliavos skandalo bangos į Seimą patekęs turtuolis Stasys Brunza, galimybė drauge su Artūru Skardžium pasireikšti kaip „Gazpromo“ interesų gynėjai Rūtos Janutienės pokalbių šou, o gal ir perspektyva „stiprinti kairįjį sparną" drauge su už durų laukiančiu Algirdu Palckiu.
Dar pamiršau Druskininkų Vijūnėlės ir Latežerio tvorų herojų Ričardą Malinauską, kuriam, pasak socialdemokratų, sugrįžti „durys visada atviros“.
Kairiesiems liberalams ypatingai turėtų patikti, kad LSDP vadovauja Algirdas Butkevičius, ne kartą viešai pasisakęs už tradicinę šeimą ir prieš vienalyčių porų partnerystės įteisinimą ir norėjęs priimti į savo ministrų kabinetą Neringos Venckienės gerbėją Povilą Gylį.
„Galite nekęsti konkrečių socialdemokratų, bet nebūtina nekęsti socialdemokratijos,“- bando užbėgti už akių panašiems priekaištams G. Paluckas.
Tačiau tikrosios socialdemokratijos gerbėjai, tokie kaip Arkadijus Vinokuras, LSDP nustumti į paraštes ir paskelbti partijos kenkėjais vien už tai, kad drįso priminti europietiškus politinės etikos principus.
Socialdemokratija Lietuvoje mirė tada, kai Lietuvos socialdemokratų partija susijungė su LDDP ir perėmė visą jos nomenklatūrinį paveldą. Pavadinimas ir socialdemokratų šūkiai partijos programoje tik maskuoja Viktoro Janukovyčiaus Regionų partijos ir „Vieningosios Rusijos“ tipo darinio tikruosius tikslus – bet kokia kaina išlaikyti valdžią.
Neketinu advokatauti Eligijui Masiuliui, bet jo atsistatydinimas iš partijos pirmininko pareigų ir Seimo nario mandato atsisakymas, užuot šaukus apie sąmokslą ir reikalavus sudaryti dar vieną Seimo komisiją, kuri trukdytų teisėtvarkos institucijų darbui, parodė pavyzdį, kuriuo nelengva bus sekti kitiems į skandalus įsipainiojusiems politikams. Nenorom peršasi palyginimas su LSDP koalicijos partneriais „tvarkiečiais“, kurie, po STT kratų skubėjo ne apsivalyti, o piketuoti prie prokuroro namų.
Turiu nuliūdinti G. Palucką, kad liberalizmas Lietuvoje tebėra sveikas ir gyvas. Kažkada jis sugebėjo apsivalyti nuo Rolando Pakso bei Artūro Zuoko, tai be jokios abejonės išgyvens ir Eligijaus Masiulio suklupimą, ir Antano Guogos kiek naivokas pastangas taisyti Liberalų sąjūdžio reputaciją trampiškais būdais.
Nes tai yra ne E. Masiulio, A. Guogos, G. Steponavičiaus ar R. Šimašiaus nuosavybė, o visų liberaliai mąstančių žmonių sąjūdis už tokią Lietuvą, kurioje jūsų oligarchų „zadanijomis“ paremtam ir socialdemokratijos šūkiais užmaskuotam valstybės valdymo būdui nebėra vietos.