Tiesa, matyt yra kažkur per vidurį. Iš tiesų pasiūlymuose galima rasti ir gerų dalykų, ir pakankamai kontraversiškų. Taip, atsiranda daugiau laisvės darbdaviams. Kai kur tai gerai, kai kur – nelabai.
Atsiranda ir prielaidų pertvarkyti Sodros sistemą. Tiesa, tos prielaidos bent jau man, pasirodė kol kas labiau teorinės negu realiai įgyvendinamos. Arba kai kurias priemones siūloma įgyvendinti palaipsniui, po metų kitų, penkmečio ar dar vėliau. Tada gali ir nebereikėti.
Įspūdis toks, kad siūlomas modelis yra viso labo tik parankinė vis labiau besiveriančių plyšių valstybėje užkamšymo priemonė. Puikiai suprasdami, kad Sodra su milijardinėmis skolomis ilgai nebetemps, bazinės pensijos išmokas permesime į valstybės biudžetą. Tik ar dėl to tapsime turtingesni? Jeigu eurą iš vienos kišenės perdėsime į kitą, ar joje jau atsiras du eurai?
Diskutuojame ir svarstome apie modelį, nelabai žinodami, kokią valstybę siekiame kurti. Mokslo ir išradimų Lietuvą? Naujų technologijų valstybę ar turizmo gintarą tarp rytų ir vakarų Europos? O gal būdami pakankamai pigios darbo jėgos šalimi ir ją dar labiau pigindami migrantais iš Afrikos, sieksime tapti Europos Kinija?
Kokius socialinius santykius siekiame konstruoti: darbdavio ir darbuotojų kaip lygiaverčių partnerių ar pono ir baudžiauninko? Siekiame sukurti sąlygas ir prielaidas ilgalaikei valstybės ekonominio persitvarkymo strategijai ar tik modelio pagalba išspręsti valstybės dabarties ir netolimos ateities finansines problemas? Tai šiek tiek primena anekdotinę situaciją, kai žmogus siunčiamas nežinia kur atnešti nežinia ką.
Lietuva šiandien susiduria su dviem esminiais iššūkiais: gimstamumo problema ir darbo jėgos išteklių mažėjimu. Tai nenuoseklios valstybės politikos ir daugelio Seimų bei Vyriausybių valdymo išdava. Kaip socialinio modelio autoriai siūlo tuos iššūkius išspręsti? Nei pačiame modelyje, nei jo aprašyme, nei siūlomuose įstatymų pakeitimo projektuose to neradau.
Ne mažiau problemų šiandien kelia ir sveikatos draudimo sistema. Visą gyvenimą įmokas sąžiningai mokėję žmonės dažnai tinkamų medicinos paslaugų negauna, o už daugelį jų dar ir primokėti turi. Atrodytų, yra paprastas kelias: kaupti kiekvieno dirbančiojo įmokas atskiroje to asmens sąskaitoje. Žinoma, atskaičius dalį lėšų, būtinų bendriems sveikatos įstaigų išlaikymo ir būtinosios pagalbos kaštams.
Kita dalis būtų kaupiama ir naudojama tik konkretaus paciento ligos atveju. Ir tam visai nereikia nei Valstybinės ligonių kasos, nei dešimties teritorinių. Lėšas banke apskaityti bei jas paskirstyti sugebėtų ir viena ministerija.
Nuolat kalbame, kad viena iš didžiausių problemų yra didelis darbo jėgos apmokestinimas. Siūloma jį mažinti palaipsniui, darbdavių įmokas Sodrai sumažinant nuo beveik 31 iki 19 procentų. Lyg ir neblogas kelias, tačiau jeigu ir toliau Lietuvoje bus apmokestinamas investicijoms skiriamas pelnas, tai viena ar kita nuostata dėl mažesnės išeitinės kompensacijos atleidžiant darbuotoją ar lankstesnio jo darbo grafiko, situacijos iš esmės nepakeis.
Jeigu kalbame apie modelio būtinybę investuotojų pritraukimui, tai koks investuotojas čia rytoj atskubės, jeigu jam žadama tik per 12 metų kasmet vienu procentiniu punktu mažinti draudimo įmokos tarifą?
Ar darbo santykių liberalizavimas, kuriam įteisinti ir pagrįsti iš esmės ir yra parengtas socialinis modelis, bus tas variklis, kuris paspartins Lietuvos ekonomikos augimą? Labai tuo abejoju. Kinijos ekonomika pastaruoju metu turbūt auga anaiptol ne dėl liberalių darbo santykių.
Kaip modelis įtakos socialinę atskirtį, kuri ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių pastaruoju metu tik didėja? Kokie žingsniai tos atskirties mažinimui numatyti? Išskyrus teorines prielaidas, deja, jokių.
Dar vienas klausimas: kiek išlaidų ir naujų ilgalaikių valstybės įsipareigojimų tokio modelio įgyvendinimas pareikalaus, iš kokių šaltinių jis bus finansuojamas? Neužmirškime, kad netrukus Lietuvai teks gyventi be ES paramos lėšų, kurios kasmet sudaro kone ketvirtadalį šalies biudžeto.
Mokslininkų parengtas modelis iš tiesų yra geras diskusijų objektas ir Vyriausybei, ir Seimui, ir profesinėms sąjungoms, ir darbdaviams, ir kiekvienam šalies piliečiui.
Įvertinti ir pasiimti iš jo tai, kas labiausiai atliepia šiandienos aktualijas, apsitarti, kaip bus įgyvendinami kiti sprendimai, kurie vestų link vieno tikslo: turtingos ir įtakingos gerovės valstybės, mažintų emigraciją, socialinę atskirtį ir skatintų gimstamumą.
Nes valstybei rytoj reikės anaiptol ne vieno ar kito modelio, bet jos piliečių, kuriančių tą gerovės Lietuvą.