Kai kuriais atvejais jis skiriasi kone antra tiek, bet to nedraudžia galiojantis Seimo rinkimų įstatymas. Pagal jį jau buvo išrinkti trys Seimai - 2004, 2008 ir 2012 metais.
Kas pasikeis nuo to, jeigu ketvirtą rinksime jau pagal kitokį įstatymą? Kai leistinas rinkėjų skirtumas vienoje apygardoje bus ne didesnis kaip 10 procentų vietoje dabar esančių leistinų 20 procentų?
Didele dalimi nepasikeis niekas. Bendras rinkėjų skaičius rinkimų dieną bus toks pat. Vargu ar pasikeitusios apygardų ribos bendrą rinkėjų aktyvumą taip pat labai įtakos.
Tiesiog bus užganėdintas kai kurių teisininkų ir politikų noras greitai pabandyti kuo labiau suvienodinti kandidatų vienmandatėse apygardose varžytuvių sąlygas. Taip, dešimties procentų skirtumas iš tiesų yra mažesnis negu dvidešimties procentų, tačiau šiuo atveju iki Konstitucinio Teismo deklaruojamo lygių rinkimų principo liks tik per pus toliau negu buvo iki šiol.
Juolab, kad dimensijos daug ir mažai labiau yra ne matematinės, bet filosofinės, o jų dydžiai iš esmės yra tik visuomenės susitarimo reikalas. Šiuo atveju tokio susitarimo nėra, bet yra Konstitucinio Teismo nutarimas, kad 20 procentų skirtumas yra per daug, o 10 procentų skirtumas jau yra gerai. Tačiau reikia pastebėti, kad Vyriausioji rinkimų komisija ir iki šiol turėjo visas teisines galimybes ir įgaliojimus savarankiškai „perbraižyti“ rinkimų apygardų ribas taip, kad rinkėjų skaičiaus skirtumas apygardose būtų kuo vienodesnis.
Rinkimų įstatymai Lietuvoje yra pribrendę gerokai rimtesniems pokyčiams negu rinkimų apygardų ir apylinkių ribų perstumdymas. Pradedant Seimo narių bei savivaldybės tarybos narių skaičiaus peržiūrėjimu ir baigiant sutarimu dėl platesnio tiesiogiai renkamų asmenų rato.
Gyventojų skaičiaus mažėjimas yra labai akivaizdus argumentas keisti visuomenės atstovavimo Seime proporciją. Iki 2020 metų rinkimų turime pakankamai laiko argumentuotai diskusijai dėl naujo Seimo narių skaičiaus – 101 ar 71, o gal ir dar kitokio. Turėsime laiko diskusijoms ir dėl rinkimų sistemos, kurią rinktis: proporcinę ar mažoritarinę arba mišrią.
Tai, kad šiandien skirtingi rinkimai turi skirtingus modelius, demokratijos ir visuomenės pasitikėjimo valdžia neprideda. Tai sukelia ir keistos painiavos, kai vienu atveju rinkimuose gali dalyvauti ir specialiai jiems sudaromi komitetai, kitu atveju – tik atskiri asmenys.
Jeigu akcentuojamos lygios dalyvavimo rinkimuose sąlygos, tai įdomu ar čia ta lygybė nėra pažeidžiama ir ar dėl jos taip pat negalėtų pasisakyti Konstitucinis Teismas?
Neseniai paskelbtos apklausos duomenys rodo, kad pusė Lietuvos gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija. Ja šalyje patenkinti tik keturi iš dešimties apklaustųjų. Akivaizdu, kad įtvirtindami visuomenei galimybę kuo daugiau asmenų rinkti tiesiogiai, prisidėtume prie didesnio tiesioginės demokratijos įtvirtinimo valstybėje.
Visuomet pasisakiau ir pasisakysiu už tai, kad būtų tiesiogiai renkami merai, seniūnai. Tiesiogiai siūlyčiau rinkti ne tik Seimo, bet ir savivaldybių tarybų narius. Verta pasvarstyti ir apie teismų pirmininkų, vyriausiųjų prokurorų ir policijos komisarų skyrimą gavus bent jau visuomenės išrinktų atstovų pritarimą.
Labai svarbus yra ir klausimas yra dėl jau turinčių mandatą asmenų dalyvavimo naujuose rinkimuose. Pavyzdžiui, kai išrinktas savivaldybės tarybos narys dalyvauja Seimo rinkimuose arba Seimo narys ar Europos Parlamento narys – savivaldos ar Seimo rinkimuose.
Teisingumo ministras Juozas Bernatonis neseniai visuomenei pasiūlė įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos, jeigu tam pritartų Seimas, į jį išrinkti Europos Parlamento nariai netektų mandato. Tačiau kaip elgtis rinkimuose kitais atvejais: taip pat įpareigoti atsisakyti mandato, didinti negrąžinamą piniginį užstatą? O gal nustatyti, kad išrinktas tautos atstovas kituose rinkimuose kandidatu įregistruojamas tik atsisakęs turimo mandato?
Turbūt ne visai normalu, kad Seimo narys balsuoja už konkrečius įstatymus, o vėliau jau kaip premjeras ar ministras juos įgyvendina. Atsisakykime ir tokios ydingos praktikos.
Kaip matote, dėl rinkimų įstatymų pokyčių diskusijų ratas gali būti gana platus. Juolab, kad daugelis iš jų bus susiję ir su Konstitucijos pakeitimu. Šis procesas, kaip žinia, nėra labai greitas.
Tad imkimės esminės rinkimų įstatymų reformos, parenkime pilną rinkimų bei referendumo įstatymų pakeitimo paketą ir priimkime jį bent jau iki 2019 metų. Jais bus net treji – Prezidento, Europos Parlamento ir Savivaldybių tarybų – rinkimai. O 2020 metais rinksime ir naują Seimą.