Nuoširdi užuojauta artimiesiems. Ramybės žuvusiems. Supratimo ir gebėjimų tinkamai įvertint klaidas, kurias padarė daugelis. Gebėjimo kuo greičiau ištaisyti tas, kurias dar galime ir privalome. Tai sakau ne kaip politikas, europarlamentaras ar vienos parlamentinės partijos vadovas, bet ir kaip pilotas, išmanantis apie tuos dalykus.
Ne ką mažiau išmanymas reikalingas ir politikoje. Be jo kartais imama ir pasiklystama tarp trijų pušų, kaip kokiame Dzūkijos miške. Nes pušys atrodo vienodos, o kelrode žvaigžde, žymėdamas kelią kokiu mobiliu telefonu ar interneto ryšiu, siekia pabūti miške net nebuvęs užsienietis. Jis sako, kad tikrasis kelias veda link pietvakarių, vakarų arba rytų, nors mūsų namai gali būti ir labiau į pietus.
O, jau matau žvilgančias nuolatinių angažuotų interneto komentatorių akis: na štai, Paksas parodė savo tikrąjį veidą ir nuostatas. Sakoma, kad kvailiams nieko įrodinėti neverta – vis tiek nesupras ir netikės. Protingi, tikiuosi, prisimena prieš gerą dešimtmetį velionio profesoriaus Rolando Pavilonio pasakytą frazę, kad tuometiniam šalies vadovui taip vadinama apkalta surengta dėl to, kad jis išdrįso pasakyti netarnausiantis nei Rytams, nei Vakarams. Pasakysiu atvirai – tada nemaniau, kad vienas žodis galėtų būti toks svarbus ir tiek reikšti. Šiandien pagalvoju, kad profesorius buvo teisus.
Tačiau tai anaiptol nekeičia mano nuostatos netarnauti nei tiems, nei kitiems. Seniai pasirinkau tarnystę Lietuvai ir jos neketinu atsisakyti. Nepaisant sistemingų kai kurių institucijų daugiau kaip dešimtmetį trunkančių pastangų Lietuvos žmones įtikinti kitaip. Nepaisant Lietuvos valstybės politiką atstovaujančių asmenų nenoro įgyvendinti Europos žmogaus teisių teismo sprendimo dėl pažeistų piliečių teisių ir neginčijamos galimybės rinkimuose pasirinkti vieną ar kitą asmenį.
Man iš tiesų imponuoja Amerikos prezidentas Džonas Kenedis. Galbūt pasikartosiu, tačiau priminsiu, tiesa, ne pažodžiui, garsiąją jo frazę apie tai, kad nereikia galvoti, ką valstybė duoda tau, bet pirmiau reikia pagalvoti, ką tu gali duoti valstybei. Šiandien į ją norėčiau pažvelgti iš kitos pusės.
Ar valstybė yra tiek lojali jos piliečiui ir duoda bent ne mažiau, negu jis atiduoda tai valstybei? Ar ji yra vienodai teisingai visiems savo piliečiams, kaip parašyta Konstitucijoje? Ar prieš jos įstatymus visi piliečiai yra lygūs ir vienodai atsako arba gali vienodai jais pasinaudoti? Tai anaiptol ne retoriniai klausimai.
Ką pasakyti lietuviui, kuris klausia: kodėl vienas užsienyje gyvenantis tautietis, iš Tėvynės emigravęs iki kito lietuvio ar jų grupės nustatyto termino, gali turėti dvigubą pilietybę, o kitas, išvažiavęs vėliau, po 2006 metų Konstitucinio teismo išaiškinimo, jau ne?
Preciziškai žiūrint, neturėtų būti jokio skirtumo, kadangi pagal 2010 metų LR Pilietybės įstatymo redakciją, Lietuvos Respublikos pilietį, kuris kartu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvos valstybė laiko tik Lietuvos Respublikos piliečiu. Kitos valstybės pilietybės turėjimas neatleidžia jo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų Lietuvos Respublikos piliečio pareigų.
Puikiai žinote mano nuostatą dėl referendumų. Esu jų šalininkas. Tačiau šiuo atveju referendumas dėl dvigubos pilietybės anaiptol nėra tas kelias, kuriuo dabar reikėtų eiti.
Tuo labiau, kad įstatyme numatyta išlyga, kad Pilietybės įstatymo kai kurių straipsnių nuostatos netaikomos asmenims, įgijusiems kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi sutartį dėl dvigubos pilietybės, pilietybę. Žinoma, pasakysite, kad tokių galiojančių sutarčių kol kas nėra. Gal dėl to ir nėra, kad kituose mūsų pilietybę reglamentuojančiuose įstatymuose ir 2006 metų Konstitucinio Teismo nutarime “ Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” labai aiškiai užkertamas kelias LR piliečiui po tam tikro laikotarpio turėti dvigubą pilietybę.
Tai kaip čia su Konstitucija, kuri turėtų būti vienodai teisinga ir lygi visiems – išvažiavai po 1990 metų iš Lietuvos ir tu jau nelygus prieš tą, kuris išvažiavo iki?
Kaip čia dėl Konstitucinio Teismo nutarimo atitikties Konstitucijai? Ar Lietuvoje tik įstatymai turi Konstituciją atitikti, o KT sprendimai ir nutarimai – ne?
Kai tik apie gėjų teises ar santuokas imama kalbėti, tai tuoj pavyzdžių dairomasi po Europą. Tuo pačiu pavyzdžiu pasidarykime ir dėl dvigubos pilietybės. Pavyzdžiui, Prancūzija leidžia savo piliečiams turėti ir antrą pilietybę. Neprarandant pirmosios. Dvigubą pilietybę turėti airių palikuonims leidžia ir Airija. Dėl dvigubos pilietybės problemų nekelia ir Italija bei Portugalija. Ispanija ir Estija savo konstitucijose yra įrašiusios nuostatą, kad nė iš vieno piliečio, gavusio tos šalies pilietybę gimstant, ji negali būti atimta jokiais atvejais. Čekijos konstitucija aiškiai pasako, kad šioje šalyje pilietybė negali būti atimta prieš asmens valią, o Slovakijoje galioja nuostata, kad pilietybė gali būti panaikinta tik paties asmens prašymu.
Iš tiesų yra pakankamai galimybių paties Seimo rankomis ir valia pakeisti Konstituciją taip, kad dviguba Lietuvos Respublikos pilietybė būtų tinkami įteisinta. Papildant jos Konstitucijos 12 straipsnį atitinkamomis nuostatomis, kurios yra įrašytos kitų Europos valstybių pagrindiniuose dokumentuose. Ir nereikia čia žvilgčioti nei į referendumą, nei į Konstitucinį Teismą. Ir nustokime svaičioti, kad dviguba pilietybė bus ginklas vienos spalvos žmogeliukų intervencijai. Norint ją iš tiesų surengti, jokių priežasčių nereikės, užteks įsakymo.
Kodėl mes nuolat bandome išrasti dviratį? Žinoma, visuomet galima pabandyti pritaisyti jam sparnus, bet tikrai nėra jokio reikalo – lėktuvą broliai Raitai jau seniai išrado, nebeišradinėkime iš naujo. Taip ir su pilietybe Lietuvoje – padėkime vieną kartą didelį riebų tašką šioje diskusijoje.
Kaip, beje, ir dėl trijų ar keturių lotyniškos abėcėlės raidžių rašymo asmens dokumentuose. Su kaimynais ginčijamės anaiptol ne dėl tų dalykų, dėl kurių būtų verta.
Nors iš tiesų ar apskritai reikėtų ginčytis ir tyčia stengtis nesugyventi su kaimynais? Net Nepriklausomybės atkūrimo kelio pradžioje, kai politinė situacija dėl galimos grėsmės buvo ne ką lengvesnė, sugebėjome rasti tinkamus žodžius ir sprendimus sugyvenimui su kitataučiais. Kodėl nenorime to siekti dabar?
Birželio pradžioje minėsime dar vienas Lietuvos Sąjūdžio susikūrimo metines. Nuo 1988-ųjų praėjo daugiau kaip ketvirtis amžiaus. Tais metais laisvės dvasia ir naujo gyvenimo siekis į vieną branduolį sugebėjo suvienyti daugelį skirtingų profesijų, tautybių ir amžiaus Lietuvos gyventojų, surado simpatikų ir palaikytojų daugelyje aplinkinių valstybių. Ar neturėtų panaši dvasia ir šiandien pakeisti kai kurios retorikos, skatinti bendrystę, o ne kurti priešpriešą tarp atskirų tautų?
Vargu ar Lietuva kaip valstybė gali pakeisti kitos, gerokai didesnės valstybės valdžios vyrų ambicijas ir jos politiką. Tačiau pabandykime pakeisti tos valstybės žmonių požiūrį į mums nepriimtiną politiką, kalbėkime ne emocijų, bet argumentų kalba.
Beveik prieš tris dešimtmečius tai padėjo.