Vieni nužudyti už automobilio vairo sėdėjusio, iš kelių gaidelio žudiku akimirksniu pavirtusio individo. Kiti gyvybės neteko dėl prasigėrusių jaunuolių, intelekto nesugadintais veidais, bet alkoholio negrįžtamai paveiktomis smegenimis.
Kirviu bei plaktuku apsvaiginta gimnazistė, kurios kūną tos pačios gimnazijos gimnazistės supjaustė ir išmėtė įvairiose vietose. Pistoleto šūviu į nugarą nušautas moksleivis.
Naujausias kraupus nusikaltimas: dviejų išsigimėlių pagrobta, išprievartauta ir automobilyje sudeginta mergina. Dar dramatiškiau tai, kad ji šaukėsi valstybės institucijų pagalbos, tačiau šios padėti nesugebėjo.
Šiandien pareigūnai aiškinasi, dėl kokių priežasčių nebuvo galima nustatyti pagrobtos merginos buvimo vietos pagal telefono skambučius, kas kaltas, jog telekomunikacijų tinklais neperduodami duomenys, kuriuos privalu perduoti. Tai tėra detalės, kurios nekeičia esmės.
Tai tik kaltų ieškojimas sistemoje, kurioje kalti visi: vieni – kad kūrė tokią sistemą, kiti – ją tobulino, nepamiršdami dalykus joje pakreipti taip, kad ir patiems nauda būtų, treti – kad taip darančių nesustabdė, ketvirti – kad išmoko prisitaikyti ir nekreipti dėmesio, penkti – mūsų nuodėmes, iš kurių Lietuvoje gimsta žiaurumas, abejingumas ar savanaudiškumas, galima vardinti ir toliau.
Jaunos merginos mirties ugnis šeštadienio rytą nušvietė visus naujos dvidešimtmečio santvarkos sopulius, kuriuos valstybė ir jos politikai brandino nuo vienų rinkimų link kitos koalicijos, nuo vienos akcijos iki kito lozungo. Nukreipdami dėmesį į šalutines problemas, įvairiais būdais maskuodami tikrąsias.
Ar šių dienų kontekste ne kaip pasityčiojimas skamba žodžių junginiai „švarios rankos“, „baltos pirštinės“?
Kol įstatymų leidėjai dešimtmečius aiškinosi, kokio dydžio gali būti rinkimų plakatai ir kur jie turi būti pakabinti ar kiek sekundžių gali trukti vaizdo klipas per televiziją, Lietuvoje užaugo ne tik į rinkimus neinanti karta. Užaugo žiaurių, sau viską leidžiančių, jokios atsakomybės ir moralinių nuostatų neturinčių individų porūšis, laisvę siautėti priimantis kaip savo prigimtinę teisę.
Jiems atrodo, kad išsikovojo tą teisę jau pradinėse klasėse per pertrauką rūkydami kontrabandines cigaretes daugiabučio laiptinėje greta mokyklos. Tą teisę jie jaučiasi įtvirtinę, kai pasityčioję iš bendramokslio, tas patyčias patalpina Youtube ar kitame interneto tinkle. Jeigu atrodo, kad teisių dar turi per mažai, išgeria ko stipresnio, parūko ar pauosto kokio narkotiko.
Teisės aktuose yra numatyta atsakomybė dėl svaigiųjų gėrimų pardavimo nepilnamečiams, tačiau pabandykite suskaičiuoti, kiek kartų kas nors per praėjusius metus ton atsakomybėn buvo patrauktas?
Prieš tris dešimtmečius Sibire, kai mokėdavo algas gamyklose, miestuose keletui dienų uždrausdavo prekybą alkoholiu. Priežastis paprasta: žmonės po atlyginimų taip gerdavo, kad nebūdavo kam tuose fabrikuose, kur buvo nepertraukiamas gamybos ciklas, dirbti.
O kodėl šiandien Lietuvoje mes prekybą alkoholiu rugsėjo pirmąją draudžiame? Kad nepilnamečiai neprisigertų ir nesiautėtų?
Dar devynioliktajame amžiuje anglų filosofas Francis Baconas yra pasakęs, kad demokratija yra ne tada, kai žmogui viskas leistina, bet tada, kai pats žmogus sau neleidžia daugelio dalykų. Bijau, kad du dešimtmečius demokratija Lietuvoje buvo suprantama kitaip. O kaip – geriausiai tai iliustruoja šių laikų posakis: kad visko pas mus būtų, bet nieko už tai nebūtų.
Ką daryti? Keisti sampratą. Ir pačiu brutaliausiu būdu, kurį gali taikyti valstybė. Kurį valstybė taikė net tam tikrą laiką po nepriklausomybės atkūrimo.
Mirties bausmė.
Taip, nehumaniška. Taip, Europos valstybės, išskyrus Baltarusiją, netaiko. Esą jas taiko nedemokratiškos, autoritarinių režimų valdomos šalys. Tačiau kaip tada su demokratijos lopšiu vadinama Amerika? Čia mirties bausmė įteisinta daugiau kaip 30 valstijų. Tiesa, iki 1976 metų ir JAV ketverius metus galiojo moratoriumas ir mirties bausmės nebuvo vykdomos. Prisiėjo jų vykdymą atnaujinti, nes dalis individų taip ir neįsisąmonino savo atsakomybės prieš kitą žmogų ir visuomenę.
Viešai skelbiamais duomenimis, mirties bausmė nėra panaikinta 58 pasaulio valstybėse. Tačiau didžioji dalis iš šių valstybių egzekucijų nevykdo – manoma, kad jau pati galimybė įvykdyti šią bausmę už itin sunkius tyčinius nusikaltimus yra bent šiek tiek drausminanti priemonė.
Ir jeigu kam nors kyla abejonių dėl būtinybės ir galimybių peržiūrėti Lietuvos Baudžiamąjį Kodeksą, siūlyčiau paskaityti prieš daug amžių parašytą knygą. Joje atradau tokius žodžius:
„Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta. Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį, bet kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi. (Senasis Testamentas. Kunigų knyga)“.