Šis viešas metinis akcentas suteikia postūmį visiems mums, dažnai užsisukusiems įprastinės rutinos rate, prisiminti, kad esame ne tik Lietuvos, bet tuo pat metu ir Europos piliečiai. Tai, kas vyksta su ES, tiesiogiai paveikia ir mūsų ateitį, gerovę, laisves ir teises, tad turime ne tik stebėti, bet patys būti aktyvūs diskutuodami ir dalyvaudami kuriant bendrus Europos valstybių namus.
Tad keletas pastebėjimų apie tai, ką išgirdau kalbant Europos Komisijos vadovui.
Šiųmetinis pranešimas – kitoks, skirtas Europos Sąjungai, iš kurios išstos viena jos narė. Kita vertus, tai optimistinis pranešimas, sakantis, kad po visų krizių Europa jau atsigavusi ir gali pasiekti dar daugiau, jei susitelksime.
Europos Sąjunga J. C. Junckerio vizijoje labiau koncentruojasi į save, o ne į išorės santykius. Plėtros artimiausiu metu nebus. Ukrainiečiams, deja, irgi jokio signalo. Daugiau idėjų instituciniams pokyčiams, ekonominės galios stiprinimui, vidiniam konsolidavimuisi, bandymams labiau priartinti piliečius prie Europinių sprendimų, pajusti, kad Europa ne „kelia keistus reikalavimus“ o sprendžia jų problemas.
Tačiau vienas elementas Europos Komisijos vadovo kalboje man ir netikėtas, ir ypatingas. Jame ne tik mūsų atkurto valstybingumo 100-mečio paminėjimas – J. C. Junckeris iš tribūnos pasižada asmeniškai skirti ypatingą dėmesį Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims bei Rumunijai, kitąmet mininčioms jubiliejus. Vis dėlto maloniausiai nustebino jo žodžiai, kuriais pabrėžiama (pirmąkart tokiu aukštu lygiu!) bendrosios istorinės atminties svarba kuriant vieningos Europos ateitį.
Dirbant Europos Parlamente teko įdėti daug pastangų supažindinant Vakarų kolegas su anapus Geležinės uždangos atsidūrusių valstybių likimu – apie trėmimus, apie kuriuos daugelis visiškai nieko nebuvo girdėję, apie Laisvės kovas, Baltijos kelią… Surengta nemažai diskusijų, pasitarimų, istorinių datų minėjimų, susirašinėjimo su Europos institucijomis. Pasitelkta ir meninė raiška – atvežta parodų, pristatytas Rūtos Šepetys bestseleris apie tremtį, parodytas spektaklis „Lietaus žemė“ apie tarpukario ir pokario žmonių išgyvenimus, išleista knyga anglų kalba apie Sausio 13-ąją, taip pat paremta nemažai renginių ir leidybinių iniciatyvų Lietuvoje. Drauge su kitais bendraminčiais europarlamentarais susibūrėme į neformalią Europos istorinės atminties grupę. Pasiekėme simbolinių tikslų, pavyzdžiui, Baltijos kelio vardu pavadinta viena pagrindinių erdvių Europos Parlamente Briuselyje, ten pat atidengta Baltijos kelio atminimo lenta. Buvo ir konkrečių pasiekimų – iškovota, kad ES programose atsirastų daugiau galimybių finansuoti dalinimosi istorine atmintimi tarp Europos piliečių iniciatyvas, užtikrintas finansavimo tęstinumas Europos istorijos namams, Rugpjūčio 23-oji minima kaip visos Europos atmintina diena.
Šiandien, jau dirbdama Lietuvoje, galiu pasidžiaugti, kad tas darbas nenuėjo veltui – mūsų žinia girdima vis geriau, bendros istorinės atminties, patirčių dalijimosi svarba vis aiškiau suprantama Europoje. Tikiuosi, kad į Europos Komisijos pirmininko žodžius įsiklausys dar daugiau Europos lyderių, visuomenininkų ir piliečių.