Kai paties jo klausi, tai kas Jūs esate – muzikas, politikas, rašytojas ar poetas, jis atsako – esu Landsbergis. Galvoju, kad jei reiktų pasakyti, kuo kiekvienam iš mūsų yra profesorius Vytautas Landsbergis, turbūt turėtumėme skirtingus atsakymus, lygiai taip pat, už ką labiausiai norėtųsi padėkoti. Vieni dėkotų už laisvę ir nepriklausomybę, kiti – už paskaitą akademijoje, dar kiti – už eilėraštį, treti – už knygas, už įdomias kalbas, dar kiti – už išklausymą.
Drąsa. Manau, kad galėtų būti tokia sąvoka „Landsbergiška drąsa“, kuri apibūdintų ryžtą ir gebėjimą veikti, kuri yra panaši į Dovydo ir Galijoto dvikovą. Tai yra drąsa, kurios pagrindas yra išmintis, strateginis mąstymas, erudicija bei tiesos sakymas. Toji drąsa pasireiškia, kai žmogus neabejingas, kai jis jaučiasi atsakingas už savo valstybę, kai jam nekyla klausimas, ar ta valstybė turi turėti savarankišką kelią.
Jautrumas. Man be galo graži V. Landsbergio poezija. Paskaitykite, kiek ten subtilumo, deminutyvų, gamtos, santykių ir jausmo grožio. Iš čia, manau, jautrus pojūtis ir kalbai. Menu, kai buvom kolegos Europos Parlamente, atnešu kokį raštą ar kreipimąsi, sakau, ar pasirašysit. Jis atidžiai peržvelgia ir... taiso. Prideda vieną kitą žodelytį ir tai papildomai atskleidžia esmę, kai reikia, patikslina, kai reikia – palieka vietos interpretacijai.
Platus požiūris. Savo mintimis ir darbais aprėpti labai daug, numanyti ir nuspėti, kaip kas klosis. Europos Parlamente jis buvo autoritetas, tačiau nuolatiniais perspėjimais apie Rusiją kai kuriuos buvo ir gerokai „nuvarginęs“. Po 2014-aisiais įvykusios Krymo aneksijos, buvo kolegų, kurie su rūpesčiu veide yra man prisipažinę: mes galvojome, kad jis perdeda, turėjome būti atidesni. Kalbant apie plotį, reikia kalbėti ir apie kontekstų įvairovę – kaip jis filosofuoja, kaip jis vis dar skambina fortepijonu, kaip susirašinėdavo ne tik su didžiaisiais pasaulio politikais, bet dar anksčiau ir su Jurgiu Mačiūnu, kaip kalbantis su juo veriasi lobynai įvairių epochų – per muziką, meną, istoriją, kaip jis cituoja kadais skaitytus apsakymus ar pasakėčias. Gaila, kad visa tai negali sutilpti į jo parašytas 138 knygas – kai kas liks jo galvoje, kai kas privačiuose pokalbiuose, neabejoju, kad dar nemaža dalis atsiras ant popieriaus, o kai kurioms mintims ir įžvalgoms bus laimė sugulti į mūsų visų ausis ir širdis.
Smulkmenos – dažniausiai, jei žmogus turi platų požiūrį, smulkmenos kažkur pasimeta. Bet čia ne tas atvejis. Mano požiūriu, Vytautas Landsbergis itin pastabus smulkmenoms, jis puikiai viską prisimena. Prisimena ir tai, kas esminga, ir tai, kas, atrodytų, mažmožiai. Bet dažnai tie mažmožiai yra labai svarbūs, ypač tiems, kurie nori jais pasidalinti. Landsbergis visada turi laiko pokalbiui, niekada nesijauti, kad tai, ką sakai, yra neįdomu. Jis viską labai atidžiai ima domėn. Galbūt dėl to įdėmumo jo atmintis yra fenomenali. Menu jo pasakojimus važiuojant tarp Strasbūro ir Briuselio – kas vykę prieš trisdešimt metų yra išpasakojama minučių tikslumu, vardais pavardėmis. Sako jis: „kai kurie pyksta ant manęs, kad kažką atsimenu ir primenu, bet žmogau, atmintis nėra kerštas“.
Atsakingumas – apie tai galima keliais rakursais. Viena vertus – atsakomybė savo kraštui, nepaliaujamai dirbant, ieškant atsakymų, priverčiant kitus galvoti ir pasitempti. Po Sausio 13-osios jis praktiškai gyveno Aukščiausiosios Tarybos pastate, nuolatiniame darbe ir budėjime, namo sugrįžo tik po beveik pusmečio. Niekada negirdėjau sakant – „pavargau, negaliu, jau aš savo atidirbau“. Derėtų nurausti iš gėdos, kai sykiais pagalvoji – man jau užteks, kas iš to, nebenoriu. Vytautas Landsbergis išnaudoja kiekvieną minutę – rašo automobilyje, lėktuve, dalyvauja susitikimuose kur tik yra kviečiamas, mintija idėjas, kaip ką geriau padaryti mūsų visuomenėje. Kita vertus – atsakingumas – jei susitari, vadinasi taip ir bus. Tai yra žodžio žmogus. Galbūt kartais vėluojantis, bet vis tiek patikimas ir reiklus sau.
Kūrybinis polėkis – žavingas yra jaunatviškas fluksiškas požiūris į gyvenimą. Per visus metus bei įvairius patyrimus tas nenusitrynė, neužsimozojo, atvirkščiai, sakyčiau, kad tai įgijo papildomą vertę – patrauklumą tarp jaunų žmonių, kuriuose jis mato viltį. Tai yra ir per žodį – puikų humoro jausmą beigi taiklias replikas, apibūdinimus, naujų žodžių išradimą, per kalbas, kuriose nėra nė vieno nereikalingo žodžio ar kablelio – viskas tikslu ir koncentruota it kokia esencija. Taip pat patrauklumas ir per veiksmą – puikus jausmas, kai kvieti jį šokiui ir jis sako „taip“, nesako „ai ne, kaip čia atrodys, čia jau nebe man“.
Vytautas Landsbergis yra laisvė – laisvė sakyti, ką galvoji, nebūti prisitaikėliu, laisvė būti tvirtu, tiesiu ir principingu. Jo originalumas ir kūrybiškumas patvirtina, kad gyvenimą galima gyventi įdomiai, visapusiškai, kad galima džiaugtis akimirka, savimi įprasminti labai daug. Sunku būtų į jį lygiuotis, bet iš jo verta mokytis ar bent sekti Facebooke.