Kai praėjusių metų pabaigoje pradėjo veikti elektros jungtis su Lenkija, džiaugsmas nustūmė į užmarštį sunkumus, kurie daugiau nei du dešimtmečius lydėjo „LitPol Link“ projektą. O juk pirmą kartą apie galimybę sujungti Lietuvos ir Lenkijos elektros sistemas abiejų šalių energetikai užsiminė 1992 metais. Būtent tada prasidėjo 23 metus trukusi „LitPol Link“ kelionė.
Nėra ką slėpti – šioje ilgoje kelionėje buvo daugybė kliūčių, kai kurios iš jų atrodė neįveikiamos. Prieš kiekvieną kliūtį atsirasdavo abejojančiųjų, ar mes apskritai galime įgyvendinti tokį sudėtingą projektą. Kai „LitPol Link“ projektas įstrigdavo ilgesniam laikui, abejojančiųjų gretos gausiai augo.
Negalėčiau atsakyti, ar galėjome elektros jungtį nutiesti greičiau – šiandien tai nebėra taip svarbu. Bet esu tikras, kad būtume užtrukę dar porą dešimtmečių, jei būtume sustoję pusiaukelėje aiškintis, kas kaltas, kad „LitPol Link“ jungtis iki šiol dar nenutiesta. Badyti vieni kitus pirštais ir registruoti esamas bei nesamas praeities nuodėmes – pats efektyviausias būdas deginti laiką ir stabdyti norinčius judėti į priekį.
Vis dėlto tada, kai labiausiai reikėjo, mes parodėme, kokie stiprūs esame. Nustojome skaičiuoti klaidas ir suvienijome jėgas, kad „LitPol Link“ galiausiai sujungtų Lietuvos ir Lenkijos elektros sistemas.
Šiandien šį projektą galime išdidžiai vadinti sėkmės istorija. Parodėme visiems, bet visų pirma – sau, kad galime susivienyti dėl bendro tikslo. Įrodėme, kad rinkimai – ne kliūtis siekti valstybei naudingų tikslų. Atrodė normalu, kad viena Vyriausybė pabaigia tai, ką pradėjo kita.
„LitPol Link“ – toli gražu ne vienintelė sėkmės istorija, pastatyta ant vienybės pamatų. Būtent energetika pastaraisiais metais išsiskyrė tuo, kad įveikėme itin sudėtingus iššūkius. Tam, be jokios abejonės, reikėjo išskirtinės kompetencijos bei didelių finansinių išteklių. Vis dėlto už viską svarbiausia buvo mūsų vienybė ir tikėjimas savo jėgomis. Viso to dėka pasiekėme Europą ir pasaulį maloniai nustebinusių energetinių pergalių.
Nors buvo bandoma sėti abejones, galiausiai išsikovojome energetinę nepriklausomybę dujų sektoriuje. Turime suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, kuris suteikia galimybę rinktis dujų tiekėją skaidrioje rinkoje. Šiandien jau galime raškyti savo pastangų vaisius – už dujas mokame mažesnę kainą. Vėlgi, statyba pavyko tik politinės vienybės dėka.
Buvo abejojančiųjų ir „NordBalt“ elektros jungties sėkme. Šiandien teigiamus savo atkaklumo rezultatus jaučiame kišenėmis - jungtis su Švedija mums visiems atpigino elektrą. Per kelerius metus pertvarkėme energetikos įmones pagal pažangiausią tarptautinę praktiką – dabar „Lietuvos energija“ ir EPSO-G yra pavyzdys, kaip valstybė turi valdyti savo turtą.
Tačiau sėkmę energetikoje keičia nauji iššūkiai. Jiems įveikti reikės ne mažiau susitelkimo ir bendrų pastangų. Vienas tokių iššūkių yra gyvybiškai svarbus tikrąja to žodžio prasme. Tai – Baltarusijos ir Rusijos pastangomis Astrave kylanti atominė elektrinė.
Ji griūva dar nebaigta statyti – kone kiekvieną mėnesį Astrave įvyksta po incidentą. Ir šiuose incidentuose „Rosatom“ naudoja blogiausią Černobylio katastrofos praktiką: slėpti ir iš neigti informaciją, kad nutiko kažkas blogo. Norėtųsi, kad tuo Astravo panašumai su Černobyliu ir baigtųsi. Tačiau dabartinis „Rosatom“ ir Baltarusijos elgesys nesuteikia stipraus pagrindo tuo tikėti.
Ką gali padaryti Lietuva, kad iki minimumo sumažintų grėsmę kaimynystėje? Visų pirma, turime pamiršti klausimus apie tai, kas, kada ir ko nepadarė praeityje ir kas deda daugiau pastangų dabar. Jei dairysimės į praeitį, kaltinsime vieni kitus ar guosimės, kad nieko nebegalime pakeisti, iššvaistysime didžiausią turtą – savo laiką. Todėl reikia suvienyti jėgas ir veikti.
Visų pagrindinių politinių partijų ilgalaikis susitarimas dėl Astravo AE būtų didelis žingsnis į priekį, kuris nutildytų skeptikus, teigiančius, esą Lietuvos kova už savo saugumą tėra priešrinkiminiai žaidimai. Dabar yra tinkamos sąlygos tokį dokumentą pasirašyti, nes visos pagrindinės partijos sutaria: Baltarusijos AE yra grėsmė Lietuvai. Visų partijų politikai yra pasiryžę sumažinti šią grėsmę.
Svarbūs žingsniai jau žengti: Seimas be didelių ginčų priėmė rezoliuciją ir paragino Vyriausybę parengti veiksmų planą, kaip užkirsti kelią nesaugioje AE pagamintai elektrai į Europos rinkas. Tokį planą jau esame patvirtinę, tad reikia toliau judėti į priekį.
Mūsų valstybė visada sugebėdavo pamiršti asmenines ar partijų ambicijas, kai reikėdavo ginti visai valstybei svarbius interesus. Tikiu, kad ir šiandien, susidūrę su nauju iššūkiu energetikoje, kaip ir anksčiau, galime pademonstruoti politinę vienybę ir tokiu būdu padaryti mūsų šalį ir stipresnę, ir saugesnę.