Padarytas didelis darbas — po diskusijų pakoreguotas kitų metų valstybės išlaidų ir pajamų planas drąsus ir ambicingas, bet svarbiausia — atsigręžiantis į žmones, ant kurių pečių laikosi kasdienė mūsų valstybės gerovė.
Po svarbaus darbo atsikvėpti reikia — sutinku, artėja gražiausios metų šventės — tą ir padarysime, susėdę su namiškiais prie Kūčių stalo. Vis dėlto, ši šventinė palaima neturėtų trukti ilgiau nei kalėdinis šurmulys — jau sausį turėtume pradėti skaičiuoti ir diskutuoti, kokie mokesčių pakitimai turėtų mūsų laukti 2016–iais.
Politikai — lyg blogi studentai
Biudžeto formavimas per daug svarbus procesas, kad būtų paliekamas paskutinei studentiškai nakčiai. Tokios mintys tikriausiai apima ne vieną verslininką ir gyventoją, rudens pabaigoje stebinčius mūsų politikus, kurie per kelias savaites desperatiškai bando „iš kur nors ištraukti pusę milijardo“.
Tarkime, lengvatinis 9 proc. PVM tarifas šildymui: bus nebus, bus nebus — visą rudenį vyko stumdymasis. Asmeniškai esu įsitikinęs — gerai, kad lengvata lieka, negalima tokių pokyčių įvesti taip staigiai — tai šimtai milijonų litų per metus, kuriuos turėtų sumokėti daugiausia paprasti gyventojai, ypač gyvenantys senuose kiauruose daugiabučiuose. Lengvatos atšaukimas nuo kitų metų vidurio yra greičiausias įmanomas terminas, kuris apskritai galėjo būti svarstomas viešai.
Mes, politikai, turime prisiimti atsakomybę ir kurti saugią ir stabilią mokestinę sistemą Lietuvoje, vadinasi — suteikti pakankamai laiko žmonėms prisitaikyti prie pokyčių, susiplanuoti savo išlaidas ir pajamas, galbūt, pasitaupyti laukiančioms didesnėms sąskaitoms už šildymą. Tam būtinai reikia laiko, kalėdinio gruodžio tokiems pokyčiams nepakanka.
Valdžios stabilumas ir verslui nepakenktų
Iš šalies atidžiau pažvelgus į mūsų valstybės finansinį planavimą, jautresnius žmones turėtų išmušti šaltas prakaitas, o pedantiškieji vokiečiai, tikriausiai, tik pakraipytų galvas — likus mažiau nei mėnesiui iki Naujųjų metų, Seimas dar svarsto, kokius tiksliai mokesčius mokėsime kitąmet.
Tarkime, akcizai — vos per pusantro mėnesio valdžios atstovų siūlomas akcizų didinimas keitėsi kelis kartus. Spalio pradžioje Finansų ministerija pasiūlė, Vyriausybė pritarė, kad nuo kitų metų kovo, priklausomai nuo kategorijos, akcizas alkoholiniams gėrimams didėtų nuo 0,6 iki 1,5 centų už alkoholio proc. litre. Toks laipsniškas augimas turėjo tęstis trejus metus iš eilės, nors įstatymo projekte to ir nebuvo užfiksuota. Kodėl? Galbūt, pasiliekant sau daugiau laisvės prireikus koreguoti tarifus.
Taip ir atsitiko — nereikėjo laukti nė metų. Tarifai paaugo — vardan lygybės nutarta visiems didinti po 2 centus už alkoholio proc. litre. Žinoma, išskyrus alų, nors šio gėrimo akcizai ir taip mažiausi tarp visų kategorijų — tarifas jam didės tik 1,4 cento.
Vadinasi, verslas ir gyventojai, išskyrus galingą alaus pramonę ir milijonus alaus mėgėjų, į valstybės biudžetą už alkoholio ir tabako akcizus kitąmet sumokės papildomus 25 mln. litų. Daugiausia tai bus vyno mėgėjai, nes akcizas vynui auga labiausiai. Ar tai teisinga? Būtų galima padiskutuoti, jeigu būtų buvę laiko, o jo nebebuvo.
Ekspertai senai trimituoja — reikia aiškios ilgalaikės politikos, tačiau, kai svarstomi mokesčių įstatymų projektai, jų niekas nekviečia. Todėl, manyčiau, būtų visai ne pro šalį sukurti ekspertinę darbo grupę mokesčių klausimams nagrinėti ir tokios grupės išvadas privaloma tvarka svarstyti Biudžeto ir finansų komitete bei plenarinių posėdžių salėje.
Gerai, kad mūsų verslininkai supratingi, lankstūs ir dinamiški, sugebantys greitai prisitaikyti prie pokyčių. Kita vertus, sudarome tokias sąlygas, kad kitokios natūros žmonėms taip sparčiai besikeičiančioje verslo aplinkoje susigaudyti ir išlikti tampa per daug sudėtinga.
Matykime bent žingsnį į priekį
Bendraudamas su žmonėmis ir verslininkais, kartais sulaukiu klausimo, ar visada mokesčiai paskirstomi teisingai, ar aktyviai savo verslą ginantys verslininkai kartais neišsikovoja sau lengvesnės mokesčių naštos? Nėra lengva pasverti. Manau, atsirandantys skirtumai, kartais priimami skubotai, prieššventinėje sumaištyje, vienam kuriam nors Seimo nariui pateikus įstatymo projektą, daug labiau išryškėtų, jei būtų rengiami ir derinami visus metus — pavyzdžiui, jau mano minėtoje, visus metus dirbančioje mokesčių darbo grupėje, o ne skubotai, paskutinę minutę.
Mes, Darbo partijos frakcijos nariai Seime, priėmus 2015–ųjų biudžetą ir po šventinio šurmulio sugrįžus prie darbų, siūlysime ieškoti būdų, kaip pakeisti nusistovėjusią skubotą ir, kartais trumparegišką, mokesčių formavimo politiką. Privalome atsikratyti kažkada konservatorių sukurto naktinių mokesčių reformų principo ir priimdami ar keisdami mokesčius numatyti bent keletą žingsnių į priekį bei laikytis aukščiausių skaidrumo standartų.
Raginame ir Vyriausybę atvirai deklaruoti suplanuotas ilgalaikes mokesčių reformas. Ar iki 750 tūkst. litų mažinama 0,5 proc. tarifu apmokestinamo šeimos nekilnojamojo turto kartelė reiškia, kad artėjame prie visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio? Ar mokėtojų bazė buvo išplėsta tik todėl, kad atsirado poreikis surinkti papildomus milijonus? Nuo kokio turto vertės už nekilnojamąjį turtą mokėsime 2016–iais?
Tad klausimas ne matematikos egzaminui: 9,2 mlrd. eurų, arba beveik 6 proc. daugiau nei šiemet, į valstybės biudžetą esame pasirengę sunešti kitąmet. Kokį skaičių matysime 2016–ųjų biudžeto įstatymo projekte? Per kiek metų Lietuvos pajamos viršys 10 mlrd. eurų?