Nesu iš manančiųjų, kad vien socialinėmis priemonėmis ir valstybės skiriamais pinigais galima išspręsti demografines problemas. Taip optimistiškai neleidžia tikėtis kad ir turtingos Švedijos pavyzdys. Ši šalis socialinei apsaugai bei šeimoms ir vaikams skiria milžiniškus pinigus (įsivaizdavimui, bent dvigubai didesnę BVP dalį nei Lietuvoje), kurių mes tikriausiai niekada neišgalėsime skirti, tačiau ten gimstamumas vis tiek mažėja. Tačiau valstybė turi pagal išgales padėti vaikus auginančioms šeimoms ir paskatinti procesus, nes be jos indėlio rodikliai būtų dar mažesni.
Šeimos stiprinimo įstatymu įstatymų lygiu pirmą kartą kuriama vieninga, „skėtinė“ šeimos politikos sistema. Ji turėtų sukurti didesnį visų lygių bendradarbiavimą, atsakomybę ir priemones – padaryti viską šeimos ryšių stiprinimo labui. Turėtume siekti, kad jie būtų kuo tvirtesni. Tik jiems sutvirtėjus ir žmonėms matant pozityvią šeiminio gyvenimo – ar jis vyktų abiejų tėvų su vaikais, ar vienišų tėvų su vaikais, ar senelių ir anūkų, ar brolių, seserų, ar įtėvių ir įvaikių šeimose – perspektyvą galima tikėtis didesnio gimstamumo.
Priimtame įstatyme nustatomos šeimos stiprinimo kryptys švietimo ir kultūros, materialinio saugumo užtikrinimo, apsirūpinimo būstu, socialinės paramos ir paslaugų šeimai, šeimos sveikatos, vaiko saugumo šeimoje ir tėvų atsakomybės už vaiko teisių įgyvendinimą srityse, numatomas bazinio paslaugų šeimai paketo atsiradimas. Taip pat planuojamas naujų bendradarbiavimo platformų atsiradimas, kuris leis įtraukti praktiškai visus dirbančius šioje srityje visuomeniškai aktyvius darinius.
Tai – sisteminis įstatymas, tačiau kol jis pradės veikti, politikai turi turėti aiškų supratimą, kuria kryptimi nori judėti, nes įvairios įstatyminės iniciatyvos randasi kasdien. Galima surašyti ilgiausią sąrašą priemonių, kurios galėtų padėti šeimoms. Turėdami begales lėšų, galėtume bandyti išpildyti jį visą. Bet lėšų kiekis visada yra labai ribotas, todėl svarbu jų nešvaistyti pro šalį ir kreipti į šiuo metu prioritetines sritis.
Pažvelgus į jaunų žmonių, kurie norėtų turėti vaikų, gyvenimą, prioritetai lyg ir yra akivaizdūs – stogas virš galvos ir ištekliai bent būtinosioms vaiko auginimo reikmėms. Kartu akivaizdu, kad jaunos, tik bendrą gyvenimą pradedančios kurti šeimos, iš kurių biologiškai galima tikėtis didžiausio gimstamumo, dažniausiai neturi sukaupusios tam reikalingo kapitalo ir tikrai ne visada gali sulaukti pagalbos iš savo tėvų. Žinoma, yra ir daug kitų šeimoms reikalingų dalykų, tačiau turime pasverti, kurie iš jų padarytų didžiausią kokybinį pokytį.
Todėl ateinančių metų biudžete turėtume spręsti būsto jaunoms šeimoms, „vaiko pinigų“ klausimus bei padidinti išmokas jaunoms mamoms ar tėčiams, kurie dar neturi draudiminio stažo ir negali gauti vaiko priežiūros išmokos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Pagrindinę dalį čia sudarytų studijuojantys žmonės, kuriems šiuo metu skiriama 4 bazinių socialinių išmokų dydžio išmoka per mėnesį, t. y. apie 150 eurų. Ši suma yra tikrai per maža, kiek vaiko poreikių galima patenkinti už 150 eurų? Jeigu norime, kad ši priemonė efektyviai veiktų, o ne tiesiog būtų, šias išmokas reikia bent padvigubinti. Valstybės biudžetas tą tikrai gali leisti.
Žvelgiant į šį sąrašą, kiek kitoje šviesoje pasimato tokie pasiūlymai kaip vaiko priežiūros išmokos seneliams. Pirmiausiai todėl, kad tai kainuotų mažiausiai 32 mln. eurų per metus iš Sodros biudžeto. Kadangi iš jo yra mokamos senatvės pensijos, kurios Lietuvoje vis dar yra ženkliai per mažos, tai pensininkams būtų didelis praradimas. Taip pat todėl, kad turėtume būti suinteresuoti sudaryti visas būtinas galimybes vaikus auginti patiems tėvams. Tam reikia tėvystę ir motinystę vėl laikyti vienu kilniausių gyvenimo tikslų ir pasiekimų. Tokiu, kokiu šiandien laikoma profesinė ar politinė karjera, kol šeima ir vaikai traktuojami kaip trukdis – tai šeimai pražūtingas požiūris. Laikant šeimą kliūtimi, ji niekada nesuklestės, kad ir kiek pagalbos jai suteiksime.