Ilgai mąstę įvaizdžio specialistai įsidrąsino: „Lietuva - drąsi šalis“. Tačiau drąsos deklaravimas dar nėra drąsa, nes ji įrodoma konkrečiais poelgiais. Kokiais gi drąsiais poelgiais mūsų valstybė ir tauta gali didžiuotis? Drąsia vyriausybės finansų politika? Tikriausiai, bet tą įrodys laikas. Nusikalstamai drąsiais naujųjų emigrantų poelgiais užsienio šalyse? Įvaizdis, bet nekoks. Drąsos ieškoti reikia kitur.
Tautos identitetas slypi istorinėje atmintyje, jis sužiba laiko nugludintais istoriniais deimantais, kurie skirti ne tik pasigėrėjimui, bet lyg monolitai sutvirtina valstybės pamatus. Žalgirio mūšio datą mokiniai vis dar mena – šis istorinis deimantas didžiojo kunigaikščio Vytauto subrandintas kryžiuočių kraujyje nekelia abejonių.
e veltuj garsioji Žalgirio mūšio scena šiomis dienomis netgi panaudota vienos iš partijų Europos Parlamento rinkiminėje kampanijoje (agitaciniuose plakatuose). Matyt padirbėjo tie patys įvaizdžio specialistai. Kitas gi monumentas šiandien patiria netikėtą istorinę „ekshumaciją“ ir, matyt, ne be svetimų šalių specialiųjų tarnybų įsikišimo yra bandomas sukompromituoti. Tai partizaninis pasipriešinimas sovietų okupantams: Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis.
Virginijus Savukynas straipsnyje DELFI „Ar turėsime drąsos pažvelgti į savo istoriją?“ teigia: „Nuo požiūrio į partizanus priklauso mūsų požiūris į savo valstybę. [...] Partizanų kovos parodo, kad nebuvome apgailėtini žmogeliai, nevertinę laisvės.” Tai iliustruoja, kad pokario partizanų kovos tampa pirmučiausia atspirtimi ieškant mūsų tautos savigarbos.
Tačiau pasikėsinimų išvirkščiai interpretuoti šį istorijos tarpsnį atsiranda. Pasirodo, kad instrumentų apsisaugoti nuo tokių atakų neturime. Pastebėjus keliose interneto svetainėse (pavadinimų nereklamuosiu) viešai šmeižiant partizanus bei propaguojant komunizmą buvo kreiptasi į generalinę prokuratūrą. Atsakymas – nėra įstatymo, kuriuo vadovaujantis galima būtų bylą pradėti...
Priemonių imtasi
Turint įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, kartu su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos kolega Petru Luomanu ėmėmės tolesnių priemonių. Registravome baudžiamojo kodekso papildymą 1541 straipsniu: „Viešas komunizmo ar fašizmo nusikaltimų neigimas ar parama jiems“. Kuriame išdėstyta: Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu, panaudodamas visuomenės informavimo priemonę, paskleisdamas pranešimus elektroninių ryšių tinklais, naudodamas kitas elektroninių ryšių ar viešai prieinamas informacinių technologijų priemones ar kitokiu būdu propagavo, neigė, šiurkščiai menkino ar pateisino komunizmo ar fašizmo vykdytą genocidą ir kitus komunizmo ar fašizmo vykdytus nusikaltimus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų.“
Panašios nuostatos taikomos ir asmenims šmeižiantiems Lietuvos Respublikos piliečius, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio dalyvius – karius savanorius, 1944 – 1953 metais organizuotai ginklu kovojusius prieš sovietinę okupaciją.
Kitų šalių praktika
Komunistinio režimo aukomis nuo 1917 metų iki režimo pabaigos tapo 74 mln. žmonių, fašistinio režimo aukos – 56 mln. žmonių. Vykdytas tautų genocidas, masiniai trėmimai, represiniai veiksmai prieš žmones – tai tik dalis nusikaltimų, vykdytų šių totalitarinių režimų ir kurių žala bei sukeltais padariniais istoriniu aspektu negali būti abejojama.
Daugelyje Europos Sąjungos valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose viešas komunistinių ar fašistinių nusikaltimų neigimas, propagavimas ar menkinimas yra pripažįstami kaip nusikalstama veika. Panašus įstatyminis reglamentavimas yra Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Vokietijoje bei Šveicarijoje.
Taigi lietuviško nuogastavimo, kad tokiu įstatymu neva nustebinsime Pasaulį jausti tikrai neturėtume. Pavyzdžiui kaimyninėje Lenkijoje įstatymas numato baudą arba laisvės atėmimą iki trejų metų tiems, kurie viešai ir priešingai faktams neigia nacių ir komunistų nusikaltimus, kitus nusikaltimus taikai ir žmoniškumui ar karo nusikaltimus; kitas politines represijas ir valstybės saugumo organų veiksmus. Čekijoje baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 6 mėn. iki 3 metų už viešą nacių ar komunistų vykdyto genocido ar kitų jų nusikaltimų neigimą, abejojimą, pritarimą ar teisinimą.
Tai, kad Rusijos prezidento Dimitrijaus Medvedevo pavedimu įkurta speciali komisija, kuri sieks uždrausti istorinę „netiesą“ apie sovietinę okupaciją, trėmimus ir žudynes mums tik turėtų priminti, kad kitoje barikadų pusėje nesnaudžiama. Neslėpti galvos istorijos smėlynuose mus turėtų įkvėpti ir Ukraina, kur iškelta baudžiamoji byla dėl genocido Ukrainoje – Holodomoro, kurio metu 1932-1933 m. nuo bado mirė milijonai šalies gyventojų. Teigiama, kad įkalčių užtenka įrodyti, jog bolševikų režimas dirbtinai sukėlė masinį badą.
Priemonių paketas istoriniam teisingumui įgyvendinti
Aptartas projektas papildo kitas TS-LKD frakcijos narių iniciatyvas, kuriomis siekiama istorinio teisingumo. Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Agnė Bilotaitė užregistravo įstatymo projektą, kuriuo numatoma įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą sudaryti ir viešai paskelbti asmenų, buvusių kadriniais KGB darbuotojais sąrašą. Toks išviešinimas įgalintų visuomenę gauti informaciją apie buvusius KGB kadrinius darbuotojus, kurie ne tik ištikimai tarnavo Lietuvą okupavusiai valstybei, bet ir asmeniškai buvo atsakingi už vykdytą persekiojimą, terorą bei represijas.
Taip pat kartu su Liberalų sąjūdžio frakcijos nare Dalia Kuodytė įregistravome LR valstybės apdovanojimų įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kuriuo siekiama įtvirtinti draudimą apdovanoti valstybės apdovanojimais asmenis, dirbusius ar bendradarbiavusius su SSRS specialiosiomis tarnybomis. Neteisinga, kai tuo pačiu ordinu apdovanojamas kalinys ir jį tardęs specialiosios sovietinės institucijos tardytojas. Todėl tokie asmenys, nepaisant jų veiklos atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, neturėtų būti teikiami valstybės apdovanojimams gauti.
Laisvė ir atsakomybė
Tačiau šios iniciatyvos sukėlė (tikėtą) alerginę reakciją. Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius DELFI teigė: „Mano nuomone, politiškai būtų žymiai prasmingiau apskritai apie tai nekalbėti, neeskaluoti to klausimo, nekelti į viešumą ir dirbtinai nekurti priešiškumo“. Socialdemokratų „ruporai“ kaltina TS-LKD politikus totalitarizmu ir apeliuoja į žmogaus teises. Nenuostabu, kad praeitos kadencijos LR Seimas atmetė TS-LKD frakcijos narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės teiktą panašų įstatymo projektą.
Kai tik bandoma įtvirtinti vertybinius dalykus oponentai puola „sergėti“ laisvą žodį ir žmogaus teises. Tačiau kur baigiasi vieno žmogaus teisės ir laisvės prasideda kito žmogaus teisės ir laisvės. Kiekvienas turime jaustis ne negyvenamoje saloje, o tampriais ryšiais susijusioje bendruomenėje. Ta bendruomenė - tai Lietuva su išsaugota kalba, tradicijomis ir istorine atmintimi.
Konstitucijos preambulėje pasakyta: „Lietuvių tauta – šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę – išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“. Vadinasi laisvės kovos atminimas ir svarba įtvirtinta net Konstitucijoje!
Teikiamo projekto tikslas nėra persekioti atskirus piliečius turinčius savo atskirą nuomonę. Priešingai – įstatymo tikslas yra įgalinti teisėsaugos institucijas kovoti su plataus masto piktybine ir kryptinga dezinformacija, istorijos kraipymu ir mūsų vertybių šmeižimu.
Tikslas yra sukurti visuomenėje aplinką, kurioje komunistinių ar fašistinių nusikaltimų padaryta žala būtų tinkamai ir objektyviai suvokiama, gerbiamos šių totalitarinių režimų aukos bei prevenciškai veikti prieš antidemokratinių nuotaikų kurstymą. Siekiant tinkamai ir teisingai įvertinti minėtų režimų žalą žmonijai ir Lietuvai būtina kriminalizuoti viešą komunistinių ir fašistinių nusikaltimų neigimą ar propagavimą, o taip pat kriminalizuoti viešą Lietuvos partizanų šmeižimą, jų atminimo niekinimą.
Pabaigai, istorijos reliatyvumo fanams pacituosiu žymaus kovotojo už Lietuvos laisvę, Kovo 11-osios akto signataro Algirdo Patacko žodžius atsisakius priimti valstybinį apdovanojimą, kai tokiu pačiu buvo apdovanotas jį tardęs KGB darbuotojas: „Šioje akistatoje tik vienas yra teisus. Jei teisus jis – buvęs mano tardytojas – tada neteisus aš ir visas mano gyvenimas.“