Bijome, kad nebrandžios asmenybės raidai pakenks mūsų kultūrai nepriimtinų „antivertybių“ propaganda... O kaip su mūsų valstybės brandos raida? Nūdienos aštriausi ginklai juk ne kirviai ir durtuvai, o informacija. Tendencinga informacija valdo mases. Kokia informacija valdo Lietuvos mases – sava ar svetima? Jei svetima – iš rytų ar vakarų?
Tautinės kultūros svarba
Globalizacijos amžiuje gali kilti klausimas ar apskritai svarbu turėti savo tautinę kultūrą? Štai trijų lietuvių filosofijos grandų atsakymai. Antanas Maceina: „kultūra savo turiniu visada yra žmogiška. Bet savo forma ji yra tautiška.“ Stasys Šalkauskis: „vieną tautinę civilizaciją nuo kitos skiria santykis tarp idėjos, arba turinio, bendro visai žmonijai, ir formos, arba ženklo, būdingo vienai tautai.“ Juozas Girnius: „vidinė tautos vienybė remiasi jos kultūrine vienybe.“
Bendra kilmė, istorinė patirtis ir specifinės gamtinės sąlygos subrandina terpę unikaliai tautinei kultūrai, kurios nuolatinė kūryba palaiko pačios tautos gyvybines galias. Stasys Šalkauskis tautinės kultūros puoselėjimą įvardina kaip tam tikrą tautos tikslą, kurio nesiekdama tauta neturi ateities. Kita vertus, ši tautinės kultūros kūryba neatsiejama ir nuo atskiro asmens pilnavertiškumo ir savitumo. Suvokimas savęs, kaip tam tikros tautos atstovo yra svarbus pilnavertės žmogiškosios būsenos sandas.
Tautos identitetas slypi istorinėje atmintyje, kur didieji iššūkiai įveikti tautos kūrybos kelyje lyg ledkalnių viršūnės prasimuša pro laikmečių šydo paviršių. Šios viršūnės slepia fundamentinius klodus sutvirtinančius tautinės valstybės pamatus. Pasitelkdamos šias viršūnes kultūrinėmis gairėmis, naujame laikmetyje tautos kaskart ekshumuoja sąvasties klodus nūdienos šviesoje. Tačiau globalistiniame vandenyne niekada negali būti tikras, kad kokio nors svarbaus tautinio ledkalnio nepritrėkš besiblaškantis holivudinis „Titanikas“ ar tikslaus kurso ledlaužis iš rytų...
Kultūrinė propaganda
Kultūra natūraliai tampa propaganda, kai „kultūrininkų“ kūriniai žengia koja kojon su valstybės interesais. Apskritai kultūra pati savaime yra tam tikrų vertybių propaganda ir riba, kai ji tampa propaganda siaurąja šio žodžio prasme – politiniu ginklu, yra išplaukusi. Dažnai kultūrinė propaganda tarnauja tautiniams, etniniams ar religiniams interesams. Gyvenimo organizuotoje visuomenėje (valstybėje) idėja neatsiejama nuo tos visuomenės (valstybės) vertybių propagavimo. Tačiau yra ir kitokia kultūrinė propaganda - tai dirbtinė kultūra, pritempta prie valstybės siaurų interesų. Jei ta valstybė imperialistinė - interesai nusidriekia už valstybės ribų į svetimas žemes.
Demokratijos (ar demokratiškai atrodančios santvarkos) sąlygomis propaganda iš piktosios pamotės vaidmens persikvalifikuoja į pataikaujančios vilioklės personažą. Propagandos produktas patraukliai įpakuojamas.
Karo kultūra
Kultūrinė propaganda neatsiejama nuo karo kultūros, kur valstybiniai interesai persipina ryškiausiai. Visais laikais, karai tarp genčių, tautų, valstybių ar religijų buvo žmonijos neganda, kita vertus - civilizacijos variklis bei vienas giliausių aruodų kultūrai. Tikriausiai, paskaičiavus visų laikų literatūros ir kitus meno kūrinius, karas lenktų net meilės tematiką. Pradedant Homero „Iliada“ ir baigiant šių dienų holivudo klasika, kulkų ir strėlių priskaičiuotume tiek, kad užtektų nukariauti visą „Paukščių Tako“ galaktiką. Manot lietuviai čia atsilieka? Prisiminkime „balnokit broliai žirgus“ ar padavimus „kaip davėm kryžiuočiam į kailį“.
Po antrojo pasaulinio karo, karštieji taškai lokalizuojasi didžiųjų valstybių interesų kryžkelėse, bet niekada pačiame galingųjų valstybių viduje. Pavyzdžiui Jungtinės Amerikos Valstijos išskyrus Rugsėjo 11-osios teroro išpuolį, niekada nesusidūrė su karine agresija savo pačios žemėje.
Vietnamas, Afganistanas, Irakas – nedemokratiniai narkotikų, naftos bei kito tarptautinio verslo gaivalai pasipainioję didiesiems po kojų. Šias šalis nuo demokratinio vakarų pasaulio skiria ne tik kalba, kultūra, ar religija, bet ir visiškas nedalyvavimas formuojant viešąją Pasaulio nuomonę. Todėl informacija apie tai, kas ten vyksta mus pasiekia išskirtinai suvirškinta pagal didžiųjų režisierių dūdelę. Jau vien ko vertas garsusis propagandinis epas „Rembo“. Mums ši propaganda pavojinga tik plačiąja pažinimo prasme. Kas kita Rusijos kinematografijos šedevrai pateisinimui to, kas vyko Afganistane bei Čečėnijoje. Šitie beveik savi... Lyg gyvatė užantyje.
Rytų kaimyno pašonėje
Dešimtmečius vegetavusi kūjo ir pjautuvo kultūros priespaudoje, šiandien lietuviškoji tautinė kultūra, eksponuota pasaulio mišrainėje susiduria su dar vienu išgyvenimo klausimu. Negatyvus pačių bendratautiečių požiūris į savo valstybę, ekonominis sunkmetis ir sparti emigracija nejuokais verčia sunerimti dėl lietuviškojo identiteto likimo. Tautos ištirpimo klausimu paralelę galima išvesti ir su fizikos dėsniais. Viena medžiaga netirpsta kitoje, jeigu jos molekulės tarpusavyje susijusios stipriau, nei su tirpiklio molekulėmis - sakoma medžiaga „nemėgsta“ tirpiklio molekulių. Tačiau, jeigu medžiaga „mėgsta“ tirpiklį ir sudaro su jo molekulėmis stipresnisu ryšius – ištirpsta... Kaip teigia Juozas Girnius: „Tautinė asimiliacija vyksta ne kitu keliu, kaip kultūrine asimiliacija – svetimos kalbos, gyvenimo būdo etc. pasisavinimu atsižadant to, kas sava.“ Taigi tautos tirpimas efektyviausiai vyksta ne per prievartą, o pasiūlant patrauklesnį produktą.
Strateginių studijų centro ir Pilietinės visuomenės instituto 2007 metais atliktoje studijoje „Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos“ teigiama: „Tradiciškai vienu iš Rytų ir Vakarų susidūrimo ruožų laikomos Baltijos šalys tampa savotišku informaciniu vakuumu, kuriame panaudodami skirtingas taktikas, bando įsivyrauti ir Vakarų, ir Rytų informaciniai srautai.“ Panašiai praeitame amžiuje įžvelgė ir Stasys Šalkauskis: „Trys didelės tautos, kurių faktiškoje įtakoje lietuvių tautai tenka gyventi, yra vokiečiai, rusai ir lenkai“.
Blogiausia, kad Lietuvos visuomenė labai nekritiška žiniasklaidos produkcijai. Tai lyg priklausymas nuo greito maisto – lengvai prieinama, skanu, bet labai nesveika. Pagal Socialinių tyrimų instituto duomenis pvz., dar 2003 metų spalį pagal pasitikėjimą spauda, televizija, radiju Lietuva užėmė pirmąją vietą Europoje! Vadinasi tikime tuo, ką rodo.
Ką rodo žydrieji ekranai?
Patyrinėjus ką rodo Lietuvos kabelinių televizijų asociacija (LKTA) vienijanti penkiasdešimt kabelinės televizijos operatorių (80 proc. visų kabelinės televizijos įmonių) matyti, kad LKTA priklausantys operatoriai transliuoja per 100 televizijos programų. Net 45 programos yra rusiškos arba transliuojamos rusų kalba, tokios kaip „Animal Planet“, „Discovery channel“, „Explorer“ ir kitos. Tai sudaro 36 proc. visų pateikiamų programų. Tuo tarpu anglų kalba transliuojamų kanalų yra 27 (sudaro beveik 20 proc. visų siūlomų programų), vokiečių - 14 (11 proc.), prancūzų - 9 (7 proc.), kitomis kalbomis (ispanų, italų, portugalų, lenkų) - 9 (7 proc.). Reikia pastebėti, kad lietuviškai transliuojami kanalai tesudaro apie 8-13 proc. visų transliuojamų programų. Be to, pusėje lietuviškų kanalų tinklelių nevengiama rusiškų laidų, serialų, realybės šou, koncertų vaizdo įrašų originalo kalba.
Individualių kabelinių televizijų paketuose pasitaiko ir dar daugiau rusiškų programų (transliuojamų ir dubliuojamų rusiškai). Pavyzdžiui Vilniuje stambią rinkos dalį užėmusi kabelinė televizija „C gates“ siūlo 57 kanalus, iš kurių 22 (41 proc.) yra transliuojami rusų kalba. Panevėžyje kabelinę televiziją tiekianti „Elekta“ siūlo 56 kanalus ir net 26 rusiškai transliuojamus arba dubliuojamus, kurie sudaro net 46 proc. visų transliuojamų kanalų. Klaipėdos kabelinės televizijos tiekėjas „Balticum“ savo programų pakete turi 27 rusiškas televizijos programas iš 57, t.y. net 47 proc. visų rodomų kanalų.
Desantininkai prieš partizanus
Jei tikėsime, kad paprastai pasiūla atitinka paklausą, tai ši trumpa Lietuvos žiūrovą pasiekiančių televizijos laidų analizė atskleidžia paprastą faktą: rusiškos produkcijos žiūrime daugiau, nei lietuviškos. Galbūt žinių ar analitines laidas stebime paruoštas Lietuvoje ir lietuviškai, tačiau pramogai, matyt, nevengiame įsijungti rusišką varjete ar serialą. Savo „lietuviškais“ realybės šou ir pramogų laidomis paskubomis sukaltomis ant išaugtinių vakarietiškų franšizių faneros, tiek nustekenome visuomenės skonį, kad rusiški serialai tokie, kaip pvz. „Mentai“, „Nacionalinio saugumo agentas“ ar veiksmo filmai, dažniausiai apie kietus vyrukus ir ypač dažnai apie desantininkus ima atrodyti lyg gaivaus oro gurkšnis. Kalba suprantama, humoras priimtinas, iki skausmo pažįstamas dar nuo SSRS laikų, turinys ir kinematografija dažniausiai lenkiantys vakarietiškus analogus... Ko daugiau reikia? O po šiais rusiškais kietais vyrukais slepiasi ne tik tas pats propagandinis „Rembo“, tik su sovietiniu „kalašu“ išpyškinęs pusę Afganistano, tačiau ir dar blogesnis herojus. Mūsų herojus. Juk savo neturime...
Gal todėl Zigmo Stankaus kruvinojo realizmo šedevras apie lietuvio nuotykius sovietinėje armijoje ir Afganistano karo sūkūryje „Kaip tampama albinosais“ tapo mūsų knygynų bestseleriu. Gal todėl antrąjame šios knygos papildytame leidime „Miražas“, vieno personažų lūpomis nuskamba teiginys apie tai, kad partizanai yra banditai. Nes mūsų herojai gal jau nebe partizanai, o sovietiniai desantininkai? Kariavę, rizikavę, žuvę – pagarba jiems, tačiau kalbame ne apie jų patirtus išgyvenimus ar asmeninį heroizmą, kalbame apie TIKSLĄ. O desantininkų Afganistane tikslas - svetimas. Labai SVETIMAS. Štai tada ir pajuntame savosios propagandos neįgalumą.
Rusijos Prezidentas Dmitrijus Medvedevas duodamas interviu „Der Spiegel“ ir kalbėdamas apie Baltijos valstybes teigė: „Mūsų vertybės tokios pat, kaip ir jūsų. [...] Skirtumas tarp jų ir Rusijos tik toks, kad mes esame didelė šalis, labai didelė, ir kad mes turime branduolinių ginklų.“ Taigi ar nuves mus herojus desantininkas už rankos į šiltą meškos glėbį, ar mus vėl apgins pasiaukojantis miško brolis – parodys istorija. Tačiau šviesa tunelio gale matyti jau dabar.
Ta šviesa sušvinta naujai išleista knyga „Forest Brothers“ („Miško Broliai“). Tai Juozo Lukšos Daumanto „Partizanai“, Laimos Vincės Sruoginis išversta į anglų kalbą – į dešimtuką pataikanti Lietuvos vizitinė kortelė. Partizanų laužo šviesa mums šviečia ir Vytauto V. Landsbergio kūryba. Rašytojas, poetas, dainų autorius ir atlikėjas Vytautas V. Landsbergis tik ką išleido naują partizaniškų dainų kompaktinę plokštelę „Trylika brolių“. Tai pigaus populiarumo nesivaikantis kūrėjas, žinantis kodėl jis kuria.
Gerų pavyzdžių tikrai yra – mūsų pareiga juos įvertinti ir padėti jiems pasiekti savo tikslą. Dar vienas šviesulys kurio negalima nepastebėti niūriame svetimos propagandos rūke yra Roko Radzevičiaus, Aistės Smilgevičiūtės ir bendraminčių naujasis partizanų dainų projektas. Demonstracinė dviejų dainų kompaktinė plokštelė, tai uvertiūra albumo „Broliai“, kuris savo įtakos jaunąjai kartai svarba pretenduos susilyginti su didžiųjų tautos dainių kūryba.