Gyvename šoko sąlygomis ir čia stereotipiniai, trafaretiniai sprendimai nepadeda. Tenka sukti iš įprastinių, išvažinėtų gyvenimo vėžių. Duotu atveju turiu omenyje ne tik tradicinę asmeninę bei politinę elgseną, bet ir viešojo gyvenimo sferą dideliu laipsniu ignoruojančią neoliberalią ekonominę mąstyseną.
Šį kartą nenagrinėsime, koks dabartinėje krizėje yra realios viruso grėsmės ir panikos santykis, nes ir vienu, ir kitu atveju turim reikalą su bendruoju blogiu – tegu ir ne totaliai, bet griūva nusistovėjusi bendroji, viešoji tvarka, kurią holistas priskirtų bendrajam gėriui.
Ta tvarka, ta organizacija yra viešasis gėris, o jos degradacija reiškia bendrojo blogio plitimą. Kai to bendrojo blogio daug, yra pagrindas kalbėti apie bendrybių tragediją – bendrųjų, infrastruktūrinių visuomenės gyvenimo sąlygų griūtį.
Koronaviruso sukeltas šokas neišvengiamai blogins makroekonomines gyvenimo sąlygas. Jis jau dabar sukelia ekonominių ryšių grandinių trūkinėjimą tiek globaliniu, tiek nacionaliniu mastu. Tiesiog mūsų akyse ima rimtai strigti prekių ir paslaugų tiekimo linijos, kas sukels gamybos ritmo sutrikimus įmonėse. O tai, savo ruožtu, reiškia tų įmonių pajamų mažėjimą, jų norą atleisti darbuotojus. Jei tai virs bedarbyste, šeimos negaus pajamų, kris jų perkamoji galia. Galų gale tai virs biudžeto pajamų mažėjimu iš tiesioginių mokesčių – pelno, gyventojų pajamų ir t. t. „Sodros“ ir sveikatos draudimo fondų pajamos taip pat sumažėtų...
Gyventojų vartojimo struktūra paprastės – bus perkamos tik pirmo būtinumo prekės. Paklausa ne pirmo būtinumo ir ilgalaikio vartojimo prekėms kris. Net pajamų ir santaupų turintys neaiškių perspektyvų sąlygomis bus linkę mažiau pirkti, bet daugiau taupyti. Juodai dienai. Taigi, makroekonominė situacija į blogąją pusę greitai keisis ne tik visuminės pasiūlos, bet ir visuminės paklausos pusėje.
Tokiomis sąlygomis ir valstybė turės nedaug galimybių palaikyti visuminę paklausą, nes biudžeto galimybės bus labai ribotos ir mažėjančios. Juk mažės biudžeto pajamos ne tik iš tiesioginių, bet ir netiesioginių mokesčių – PVM ir akcizo. Jei prekių apyvarta mažėja, mažėja biudžeto pajamos ir iš šių mokesčių.
Bėdai prispaudus, jie nori tos jų nemylimos valstybės paramos. Arba subsidijų, arba mokestinių lengvatų pavidalu. Manau, motina valstybė turėtų į tuo prašymus pagal galimybes atsižvelgti. Juk dabar ne laikas priekaištauti. Tačiau mes piliečiai kada nors jiems turėsim moralinę teisę priminti: mokesčiai yra mokėjimai už civilizaciją, už tai, ką valstybė gali duoti visiems viešųjų gėrybių – teisingumo, saugumo, geros makroekonominės politikos ir t. t. – forma.
Kita vertus, jau šiandien turime konstatuoti, kad mūsų valstybės biudžetinės galimybės, palyginus su viešųjų paslaugų ir makroekonominės politikos poreikiais yra menkos – biudžetas labai mažas, o rimtų piniginių atsargų Lietuva nėra sukaupusi. Vadinasi, gali tekti skolintis viduje arba užsienyje. Tikėkimės, ne už „auksines“ 10 proc. palūkanas.
Kitos šalys krizei suvaldyti turi ne tik fiskalinės, bet ir monetarinės politikos svertą. Lietuva tokio sverto yra atsisakiusi dar 1994 metais. Tašką šioje atsisakymo nuo suverenios monetarinės politikos padėjome prisijungdami prie euro zonos 2015 metais. Tokios šalys kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Lenkija savo rankose išlaikė monetarinės politikos instrumentus – bazinės palūkanų normos, pinigų kiekio cirkuliacijoje didinimo (kiekybinio sušvelninimo – quantitative easing) ir rezervų normos reguliavimą. Ištikus krizei tos šalys tais instrumentais gana sėkmingai naudojasi.
Stebuklų negalime tikėtis ir iš Briuselio ar Frankfurto prie Maino (ten yra Europos centrinio banko būstinė). Esant nykštukiniam bendram ES biudžetui, rimtos finansinės paramos iš „centro“ tikėtis neverta. Kol kas nieko labai artikuliuoto nesigirdi ir iš Europos centrinio banko.
Tiesa, galima tikėtis, kad visgi Europos Sąjunga turės politinės valios ir galios sutarti, kaip krizinėje situacijoje neleisti masiškai bankrutuoti verslui, o tuo pačiu ir nacionalinėms ekonomikoms bei namų ūkiams. Viešąjį interesą atstovaujančios ES institucijos ir ES kapitalas turi suremti pečius ir solidariai neleisti visai bendrijos ekonomikai ristis į dugną.
Koronaviruso šokas mus iš naujo mokys. Jis mus mokys kitokios ekonomikos. Jis suduos dar vieną smūgį rinkos evangelistams – žmonėms tikintiems, kad tik rinka su jos „nematoma ranka“ yra pajėgi viena išspręsti ekonomines problemas, kad tik konkurencija užtikrina visuomenės ekonominę sveikatą.
Nors žmonijos istorija ne kartą įrodė, kad krizių, kataklizmų sąlygomis esminį vaidmenį ekonomikoje vaidina valstybė, solidarumo (laisvanoriško ar prievartinio) režimai visais visuomeninio gyvenimo lygmenimis – pradedant šeima, bendruomene ir baigiant šalimi. Galime pridėti ir europinio masto solidarumą bei ES institucijas.
Kol kas ta kitokia ekonominė mąstysena ir praktika ryškiausiai pasireiškia nacionalinių valstybių lygmenyje. Šalių valdžia, nelaukdama „nematomos rankos“ daromų stebuklų, imasi nacionalinio masto, makroekonominių sprendimų. Jei jie bus adekvatūs, jie mums duos bendrąją nacionalinę naudą. Nepasiteisinę nacionaliniai sprendimai atneš bendrąją žalą.
Tas įvairaus lygio solidarumas bendros bėdos akivaizdoje išgelbėtų ne tik žmonių gyvybes, bet ir gerokai pakeltų sociumo dvasinę sveikatą, padėtų geriau suvokti tikrąją gyvenimo prasmę, o taip pat tai, kad mes esam ne atomizuotų, egoistiškų individų suma, bet bendrų poreikių ir bendrų tikslų turinti žmonių bendruomenė. Vertėtų prisiminti ir tikrą, solidarią ES valstybių bendruomenę.
Jei Briuselio institucijos išsivaduotų iš neoliberalios, individualistinės pasaulėžiūros nelaisvės, jos suvoktų, kad ši krizė yra ne tik bendra europinio masto bėda, bet ir galimybė „centrui“ pademonstruoti, kad jis gali ES šalims suteikti tai, ko jos nepajėgios sukurti pavieniui – bendrojo viršnacionalinio naudojimo gėrybes. Pavyzdžiui, rimtą ES masto gelbėjimosi iš krizės planą. Tiesa, tai gali įvykti tada, kai ES šalys bus pasirengusios veikti bendrojo kontinentinio gėrio labui.
Deja, kol kas tai neatrodo realistiškai. Bet, kaip sakėme pradžioje, krizės sąlygomis žmonės ir institucijos mokosi greičiau. Gal, sakau, mus visus, Briuselį taip pat, koronaviruso sukeltas šokas privers pakeisti savo neoliberalią ekonominę religiją į mažiau nuo tikrovės nutolusią ekonominę filosofiją, kurioje nėra neigiamas bendrojo gėrio, solidarumo, valstybės, valdymo institucijų apskritai vaidmuo.