aA
Neseniai viešojoje erdvėje pasirodė vertinimas – Lietuvos kapitalistai yra šykščiausi Europos Sąjungoje. Jei tai tikrai tiesa, jei mūsų šalis ir pagal šį požymį yra „lyderė“ – ir vėl iš blogosios pusės, – verta susirūpinti. Toks vertinimas atsirado ne tuščioje vietoje, bet nustačius, kad mūsų buržuazija ypač nenoriai dalijasi jų ir jų darbuotojų sukurta naująja arba kitaip – pridėtine verte. Tokiai praktikai įsišaknijus, kapitalizmas tampa laukiniu, necivilizuotu.
Povilas Gylys
© DELFI / Kiril Čachovskij

Apie mūsų verslo sluoksnių šykštumą liudija tai, kad jie, naudodami visas įmanomas jų galioje esančias priemones, stengiasi savo samdomiems darbuotojams skirti kuo mažesnę naujai sukurtos vertės dalį. Tam tikslui pajungiama ne tik verslo politinė galia (verslas politiškai įtakingas, o profsąjungos šiuo metu savo galia jam neprilygsta), bet ir institutai, ekspertai, žiniasklaida ir t.t.

Minėtą šykštumą, jo nereiktų painioti su protingu išteklių tausojimu, rodo makroekonominio masto rodikliai. Pirmiausia, bendras vidaus produktas (BVP) skaičiuojamas pajamų metodu. Jis rodo, kad Lietuvoje didžiausiai visuomenės grupei – darbuotojams tenka tik apie 40 proc. BVP. Tuo tarpu Vakarų Europos šalyse ši dalis siekia 50 ir daugiau proc. BVP.

Egzistuoja dar akivaizdesnė, dar dramatiškesnė statistika. Šiuo metu Lietuva pagal BVP vienam gyventojui yra pasiekusi gana aukštą lygį – apie 80 proc. ES vidurkio. Tačiau mūsų vidutinis darbo užmokestis tesiekia 45 proc. ES darbo užmokesčio vidurkio. Pamačius šiuos skaičius daug kam magės paklausti – o kodėl mūsų vidutinis darbo užmokestis negali siekti 80 proc. ES vidurkio? Atsakyti į tokį klausimą turėtų pigios darbo jėgos filosofai iš LLRI ir bankų ekspertai.

Paminėti skaičiai patvirtina, kad mūsų kapitalistai yra šykštūs ir moka savo darbuotojams neproporcingai mažai. Ir kad tai – ne civilizuoto, bet laukinio kapitalizmo bruožas. Juk moka mažiau, nei iš tikrųjų galėtų. Tai įrodo faktas, kad kitų šalių verslas nebankrutuoja, nors ir skiria didesnę nei mūsų šalyje įmonių pajamų dalį savo darbuotojams.

Aptarkime tai, ko mūsų informaciniai ir propagandiniai centrai, pirmiausia, Lietuvos laisvos rinkos institutas, manau, sąmoningai neanalizuoja ir neaiškina plačiajai visuomenei.

Turiu omenyje darbo jėgos vertės ir kainos arba naudojant labiau įprastą ekonomikos žodynėlį – darbo jėgos atkūrimo sąnaudų ir darbo užmokesčio santykio klausimą. Kokia darbo jėgos kaina yra normalaus, ekonomiškai pagrįsto dydžio? Arba dar paprasčiau – kiek darbuotojas turėtų uždirbti eurų, kad jis galėtų prasimaitinti, apsirengti, apmokėti įvairias – šildymo, vandens, telefoninio ryšio, kompiuterines ir kitokias –sąskaitas, kad turėtų lėšų vaikų išlaikymui (vaikai šiuolaikinėje visuomenėje darosi vis brangesni finansine to žodžio prasme), bent minimalioms pramogoms ir t.t.? Įvedus darbuotojų išgyvenimo sąnaudų sąvoką – tai galima vadinti ir realia darbo jėgos verte – atsiranda galimybės tą vertę lyginti su darbo užmokesčiu pinigais.
Jei nešvaistantys savo lėšų darbuotojai negali iš savo piniginio darbo užmokesčio padengti šių savo ir šeimos išlaikymo sąnaudų, jo gaunamas atlygis už darbą nėra adekvatus. Jis nepadengia normalių darbuotojo ir jo šeimos išgyvenimo sąnaudų. Arba kitaip – darbo jėgos kaina neatitinka jos vertės.

Taip, jo atliekamo darbo rezultatas irgi svarbus, jis, natūralu, irgi turi įtakos darbo užmokesčio dydžiui – didesni, geresni darbo rezultatai turėtų virsti priedu prie bazinio jo bei jo šeimos išgyvenimą užtikrinančio darbo užmokesčio dydžio. Tuo galima paaiškinti objektyviai egzistuojančią ir reikalingą darbuotojų pajamų diferenciaciją.

Piniginis atlygis už darbą nėra fizikinis dydis – skirtingose šalyse ir skirtingomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis jis yra skirtingas. Visgi jis turi būti pakankamas, nestumiantis darbo žmonių į absoliutų skurdą. Pastarasis gali pasireikšti pačiomis įvairiausiomis formomis – pusbadžiavimu, šiluminiu skurdu, nepajėgumu nupirkti vaikams kompiuterį, negalėjimu gyventi normalaus socialinio gyvenimo – nueiti į kino, dramos teatrą, į sporto renginį ir t.t.

Lietuviška tikrovė rodo, kad didelė darbuotojų dalis tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje normalių, jų orų išgyvenimą užtikrinančių pajamų negauna.

Ir esminės to priežastys yra dvi. Pirma, verslo nenoras dalintis darbuotojų sukurta pridėtine verte ir antra, protingai prisidėti prie viešojo sektoriaus – mokyklų, sveikatos apsaugos įstaigų, universitetų, bibliotekų, teatrų ir t.t – išlaikymo. Privačiame sektoriuje daugelis darbuotojų negauna adekvačių ir realiai galimų atlygių dėl to, kad verslininkai nesilaiko ekonominių proporcijų dalinantis verslo įmonėse gautas bendrąsias pajamas.

Tuo tarpu mokytojai, dėstytojai, kultūros darbuotojai skursta dėl to, kad kapitalistai „zuikiauja“ – vengia mokesčiais deramai prisidėti prie viešojo sektoriaus finansavimo. Lietuva Europos Sąjungoje yra tarp „pirmaujančių“ ir šiuo požiūriu – per biudžetą paskirstoma tik apie 30 proc. BVP, kai Europos Sąjungos vidurkis yra apie 40 proc. BVP. Jeigu mes pajudėtume šio vidurkio link, mūsų biudžete atsirastų papildomi šimtai milijonų, o sėkmės atveju ir milijardai eurų.

Finansiškai prismaugtame viešajame sektoriuje nėra galimybių mokėti tokio darbo užmokesčio, kuris, dėmesio, viešojo sektoriaus darbuotojams mokamas Lenkijoje, Čekijoje, Estijoje ir kitose panašaus išsivystymo lygio šalyse.

Pavyzdžiui, Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų piniginis atlygis yra dvigubai mažesnis nei kaimyninėse šalyse. Nors pagal BVP vienam gyventojui rodiklį esam praktiškai vienodoje padėtyje. Vadinasi, realus šaltinis didinti darbo užmokestį viešajame sektoriuje yra. Tačiau nėra teisingo nacionalinio produkto paskirstymo sistemos. Duotu atveju reiktų formuoti didesnį biudžetą. Ir tai daryti ne vargšų sąskaita, kaip buvo daroma iki šiol.

Taigi, egzistuoja ne tik verslo šykštumo forma, susijusi su pajamų dalybomis privačiame sektoriuje. Lietuvos ekonomikoje egzistuoja ir kita verslo šykštumo apraiška. Ji susijusi su pajamų dalybomis tarp privataus ir viešojo sektoriaus.

Dauguma Lietuvoje veikiančių kapitalistų – vietinių ir užjūrio – yra šykštūs, nes gerai suvokia tik savo privačią, tiesioginę naudą, bet jie nesupranta, kad normalios, teisingos, subalansuotos sukurto turto dalybos tarp verslo ir viešojo sektoriaus jiems, žvelgiant į ekonomiką plačiau, yra naudingos. Nes, be kitų dalykų, reiškia geresnę darbuotojų sveikatą, aukštesnį jų išsilavinimą bei kvalifikaciją, mažesnę emigraciją, mažesnį darbo jėgos stygių ir, pagaliau, stabilesnę politinę padėtį šalyje ir t.t.

Mūsų buržuazija aklai siekdama maksimalios privačios naudos ir nepaisydama nacionalinio masto viešųjų poreikių tiesiog prašosi gal kiek ir gruboko įvertinim – jie elgiasi kaip mikrogudročiai ir, tuo pat metu, kaip makroidiotai. Žodį „idiotai“ šiuo atveju naudoju graikiškąja prasme. Senovės graikai sakė, kad idiotas gali būti mediciniškai visai sveikas žmogus, kuris yra užsisklendęs savo privačių interesų verpete, todėl nepajėgia suvokti nacionalinio, makroekonominio lygio interesų bei poreikių.

Taigi, verslas gudrus, kai veikia mikro, savo firmos lygmenyje, bet jo racionalumas išnyksta, kai reikia vertinti makroekonominius parametrus. Duotu atveju kalbama, pirmiausia, apie protingą nacionalinio produkto paskirstymą.

Ką daryti? Nors K. Marksas manė, kad kapitalizmas yra totaliai neekonomiška sankloda ir kad ją reikia naikinti, istorija parodė, kad šioje, konkurencija grindžiamoje, sanklodoje galima gerai išnaudoti egoistiškąją žmogaus prigimties pusę. Kapitalizmas, rinka yra efektyvūs režimai gaminant privačias gėrybes – prekes. Taigi, reikia išnaudoti stipriąsias kapitalizmo puses įveikiant materialinį, prekinį skurdą.

Tačiau, jeigu šalyje verslininkai ignoruoja viešuosius, bendruosius poreikius, t. y. poreikius, susijusius su bendrojo gėrio, pirmiausia, teisingumo, viešosios tvarkos, išsimokslinimo, sveikatingumo kūrimu, jeigu kapitalas yra šykštus ir „zuikiauja“ vengdamas prisidėti ne tik prie darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo, bet ir prie viešųjų reikalų geresnio finansavimo, šalies ekonomika darosi nepajėgi užtikrinti sisteminės gerovės šalyje, mažėja jos gyvybingumas, konkurencingumas. Dėl bendros, viešosios gerovės deficito kenčia ir kapitalistai, tačiau, būdami neoliberalios, individualistinės mąstysenos nelaisvėje, jie to nepajėgūs suvokti.

Mūsų šaliai ypač aktualu išsivaduoti iš makroidiotizmo, rinkos fanatizmo nelaisvės, nes Lietuva pagal daugumą parametrų atsilieka nuo kitų ES šalių būtent dėl mūsų galingojo verslo, kuris smarkiai įtakoja politinį elitą, mąstymo ydų. Neteisingai ekonomiškai mąstydamas, visas verslo elitas neteisingai tvarko ekonominius reikalus – „zuikiaudamas“, t. y. deramai neprisidėdamas prie viešųjų reikalų, jis finansiškai smaugia viešąjį sektorių, neprisideda prie skurdo, nelygybės mažinimo ir t.t. Neigiamų tokios elgsenos pasekmių daug – emigracija, mūsų demografinė krizė apskritai, krintanti švietimo ir mokslo sistemos kokybė, demokratinių režimų silpnėjimas ir t. t.

Kokia išvada plaukia ir pateiktų argumentų? Trumpas atsakymas būtų toks: kapitalistai prisideda prie gerovės valstybės kūrimo valdydami, organizuodami prekių gamybą, tačiau, užsisklęsdami savo privačių interesų rate ir elgdamiesi neteisingai savo darbuotojų ir viešojo sektoriaus atžvilgiu, jie tampa laukinio kapitalizmo atstovais. Atsikratydamas savo makroidiotizmo sindromo, kapitalizmas turi civilizuotis, tapti labiau atsakingu tiek bendrųjų nacionalinių reikalų, tiek ir savo darbuotojų atžvilgiu.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(28 žmonės įvertino)
4.2857

Top naujienos

Ekonomistas sureagavo į valdžios veiksmus: neatsimenu, kada valstybė buvo tokiame chaose (29)

„Aš neatsimenu, kada valstybė buvo tokiame chaose, kokiame yra dabar, prie šio biudžeto...

Kručinkienė naujam bute ilgam likti neplanuoja: noriu į kaimą, bet ten dirbti – baisus išnaudojimas (38)

Kandidatuoti į Seimą besirengianti, dėl tariamo smurto prieš vaiką teista ir dukart išteisinta...

Taisyklės dėl posūkių į dešinę suglumino net naują policijos vadovą: žada vairuotojams nuolaidų (99)

Naujasis policijos generalinis komisaras Renatas Požėla sako, kad jį patį glumina Kelių eismo...

Raseiniuose įžiebta eglė kyla į kovą su didžiaisiais miestais: elegancija ir subtilumas tiesiog užburia

Daugelis Lietuvos miestų jau papuošė savo pagrindines miestų aikštes kalėdinėmis dekoracijomis...

Į Vitalijaus Cololo laidotuves susirinkę gedintys draugai: matyt ten, danguje, kažkam prireikė geros kompanijos (6)

Pirmadienio popietę Druskininkuose į paskutinę kelionę išlydimas humoristas Vitalijus Cololo ....

Migrantus įdarbinanti lietuviška įmonė musulmonams sudaro sąlygas melstis: jie – puikūs darbuotojai (1)

Parduotuvėje priėjus prie duonos lentynos, daugelis imame čiupinėti duonos kepalą, tikrinti...

Griežčiausia bausmė: WADA dėl dopingo skyrė Rusijai ketverių metų diskvalifikaciją (346)

Juodžiausias scenarijus Rusijai išsipildė. Šveicarijoje posėdžiaujanti Pasaulinė antidopingo...

Vaikus po krizės šeimoje priglaudžianti moteris: kas nedirbo šio darbo, niekuomet manęs nesupras

Nuo praėjusių metų vasaros šeimoje ištikus krizei mažieji patenka į budinčiųjų...

Baltarusija: deramės dėl bendrų pratybų su NATO (78)

Baltarusija pasirengusi organizuoti bendras pratybas su NATO ir derasi dėl galimų formatų,...

Klaipėdos policija – apie kraupų moters poelgį: esą mažylę paliko, kai pamaitinta nebeatsigavo atnaujinta  (113)

Sekmadienį pasklidusi šiurpi žinia, kad Klaipėdoje, namuose, rastas negyvas kūdikis, o jo tėvai...