Nors lygiagrečiai Baltarusijos ūkis perorientuojamas į labiau elektrai imlų, tačiau be elektros eksporto AAE bus nerentabili. Kartu su šiuo ekonominiu tikslu atšliaužia techninės-ekologinės grėsmės. Tai grėsmės visam greta esančiam gyvajam pasauliui. Pilnu pajėgumu paleidus AAE, kelio atgal nebus – teks pasitikėti „Rosatom“ atominės energetikos technologijomis. Atidėjus į šalį tarptautinę politiką, panagrinėkime, ar galime pasikliauti Kremliaus atominių technologijų patikimumu iš esmės?

Tokio klausimo aktualumą pagrindžia ne spekuliatyvios baimės, o realūs paskaičiavimai ir radiacinės saugos pratybos, neseniai vykusios Lietuvoje. Įvykus rimtai branduolinei katastrofai AAE, ne tik tektų evakuoti visus gyventojus, esančius „raudonojoje zonoje“ (30 km spinduliu nuo avarijos epicentro), bet net ir mūsų sostinė Vilnius dėl radiacinio užterštumo ilgainiui taptų negyvenama zona.

Dar statybų procese AAE lydėjo avarijos ir nesėkmės. 2016 metais liepą iš kelių metrų aukščio nukritęs 330-ies tonų reaktoriaus korpusas buvo pažeistas. Tais pačiais metais gruodį per avariją vėl nukentėjo kitas reaktoriaus korpusas. Iš viso tais metais AAE statybas lydėjo net šeši statybos incidentai. Lyg likimo ironija, vėliau, transportuojant naują gaubtą, jis vėl pateko į avariją, tiesa, šį kartą neva nukentėjo nedaug ir buvo sumontuotas.

Stebint šiuos neatsakingumą iliustruojančius reiškinius, iš sovietinės gūdumos iškyla košmariški prisiminimai apie visų laikų Kremliaus vystytų atominių technologijų nesaugumą. Kadangi dauguma skaitytojų, greičiausiai, matė serialą „Černobylis“, o vyresni patys pamena to meto įvykius, tai ties šia katastrofa neapsistosime. Tik priminsiu (nemačiusiems serialo), kad avarija Černobylyje įvyko dėl dviejų priežasčių.

Pirma – pačio reaktoriaus techninis netobulumas, kai kritiniu momentu negalima buvo pasitikėti avarinio išjungimo sistema. Grąžinus į reaktorių grafito strypus reakcijai lėtinti, šių konstrukcijos netobulumas ne užslopino grandininę reakciją, o staiga stimuliavo. Baisiausia tai, kad šis konstrukcinis trūkumas buvo žinomas, mokslininkų prognozuotas, tačiau pagal „geriausią“ sovietinę praktiką griežtai slepiamas.

Kita labai sovietams charakteringa priežastis – žmogiškasis faktorius. Elektrinės vadovai, gviešdamiesi greitesnių paaukštinimų, reaktoriaus bandymus vykdė beatodairiškai, neatsižvelgdami į grėsmes, kas ir privedė prie situacijos, kai reikėjo spausti avarinio stabdymo mygtuką, kuris nesuveikė.

Tiek Černobylio katastrofa, tiek tragikomiški kuriozai naujai statomoje AAE plačiajai visuomenei yra žinomi. Plaukai dar labiau pasišiaušia pažvelgus į ankstesnius Kremliaus atominės industrijos puslapius, kuriuose atsiskleidžia nusikalstamai lengvabūdiškas požiūris į saugumą ir žmogaus gyvybę.

SSRS atominės pramonės pradžia galima laikyti 1942 metus, kai Valstybės saugumo komitetas priėmė slaptą sprendimą „Dėl urano kasybos“. Urano rūdos radimvietė Tabošarskio regione Tadžikistane buvo žinoma nuo amžiaus pradžios. Ten ir nuspręsta įrengti pirmąją urano rūdos šachtą ir jau 1943 metais išgauta keturios tonos 40 proc. urano koncentrato.[i]

Tačiau tokie gavybos mastai netenkino, nes SSRS mokslinių atominių projektų „galva“ Igoris Kurčiatovas buvo suformulavęs aiškų poreikį. Tam, kad būtų pradėtas atominės bombos kūrimas, reikėjo 200 tonų gryno urano metalo: 50 tonų eksperimentiniam reaktoriui ir 150 pramoniniam.[ii] Taigi 1944 metais visiškai slaptu Valstybės saugumo komiteto nutarimu, kurį pasirašė J. Stalinas, visa urano gavyba perėjo NKVD kontrolei, t. y. L. P. Berijos žinion.

Tai išsprendė kadrų problemą: urano pramonėje imta naudoti priverstinį kalinių darbą. Įvairių sričių specialistai, tinkami šiai pramonei (šachtininkai, geologai, chemikai, mechanikai, energetikai), buvo permetinėjami iš kitų lagerių ir 1945 metų balandį urano gavyboje jau dirbo apie 2300 kalinių.[iii]

1946 metais urano klodai atrasti Kolymos uolose, kurios buvo turtingos ir kitais retaisiais metalais. Tais metais Gulagas buvo pildomas represuotais Ukrainos ir Baltijos šalių piliečiais, taigi jie sudarė ir naujai kuriamo Berlago kontingento pagrindą. Specialiame Berlago lageryje Butugičage pradėti urano sodrinimo darbai.

Šis sodrinimo procesas buvo pakankamai paprastas. Urano rūda didžiulėmis girnomis buvo smulkinama į dulkes, o šių suspensija centrifūguojama. Centrifūgoje rūdos dalelės su didesne urano koncentracija nusėsdavo greičiau, nes buvo sunkesnės.

Šis procesas kelis kartus pakartojamas ir gautas koncentratas džiovinamas. Čia buvo išgaunamas ne tik uranas, bet ir kiti metalai: kobaltas, nikelis, auksas ir ta pati anglis. 1951 visame Berlage, suskirtytame į atskirus punktus, dirbo apie 30000 kalinių.[iv] Kaliniai dirbo be reikiamų apsaugos priemonių ir kiek jų žuvo ar susirgo dėl radiacijos niekas nebesuskaičiuos.

Neįrodyta, tačiau vėlesnės ekspedicijos į šias vietas leidžia įtarti, kad su gyvais prie urano gavybos dirbusiais kaliniais buvo atliekami moksliniai eksperimentai. Rasta žmonių palaikų su keistai prapjautomis kaukolėmis, matyt, siekta išsiaiškinti, kokį poveikį žmogaus organizmui turi radiacija.

Tačiau koncentruoto urano gavyba buvo tik pats pirmas sudėtingo atominės bombos kūrimo proceso laiptelis. Antrasis žingsnis buvo urano izotopų U238 ir U235 atskyrimas. Mat jau 1940 metais buvo žinoma, kad tik urano 235 izotopas, kurio gamtinio urano mišinyje tėra tik 0,7 procento, yra tinkamas atominei bombai. To meto paskaičiavimai rodė, kad kritinė U235 masė, reikalinga branduoliniam sprogimui, buvo apie 25–40 kg.

Tačiau atskirti izotopus nebuvo taip paprasta. Tam buvo naudojamas JAV atrastas dujų difuzijos metodas. Urano heksafluorido dujos yra leidžiamos per porėtus barjerus ir lengvesnis U235 izotopas, lengviau įveikdamas barjerus dujose, ima koncentruotis. Tam, kad būtų išgauti keliasdešimt kilogramų reikiamo izotopo šios technologiškai sudėtingos daugiapakopės procedūros būdu, reikėjo kelių tonų natūralaus išgryninto urano.

Kita vertus, kritinė plutonio masė buvo mažesnė. Plutonis buvo gaunamas po technologiškai labai sudėtingo ir ilgo proceso specialiuose reaktoriuose kaip U235 skilimo subproduktas. Tokiam reaktoriui reikėjo 150 tonų gryno gamtinio urano.

I. Kurčiatovas nusprendė gaminti būtent plutonio atominę bombą. Šis kelias atrodė ekonomiškesnis. Juolab, kad uranas, panaudotas plutonio gamybos reaktoriuose, toliau galėjo būti naudojamas ir kaip pradinė žaliava gaminant urano atominę bombą. Bėda buvo ta, kad regeneravęs uranas (po panaudojimo plutonio gamybai) buvo užterštas labai radioaktyviais šalutiniais produktais ir darbas su šia medžiaga buvo pavojingesnis žmogaus sveikatai nei natūralus uranas, tačiau tai buvo nė motais. Šie darbai buvo atliekami Sverdlovsko ir Čeliabinsko atominiuose centruose, pradėtuose statyti 1946 metais.

Statant aukščiausią to meto 151 metro aukščio kaminą Čeliabinsko atominiame centre, kas dieną nukritę žūdavo kaliniai (nes kaminas stipriai svyravo), tačiau didžiausią pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai kėlė radiacija. Tuo metu šis pavojus nebuvo adekvačiai vertinamas. Apie radiacijos kancerogeniškumą ir sukeliamus genetinius pakitimus iš viso nebuvo žinoma. Dozimetrų nebuvo arba jie buvo labai riboto ir netikslaus veikimo.

Matuojama buvo tik aukštos energijos gama spinduliuotė, o respiratoriai, apsaugantys plaučius nuo radioaktyvių dulkių, pradėti išduoti tik 1952 metais. Manoma, kad net 1951 metais radiocheminės jėgainės darbuotojai patirdavo 30 kartų didesnę apšvitą nei šiandien pramonėje leidžiama maksimali dozė. Šiose gamyklose ypač veiklos pradžioje įvykdavo daug įvairių nedidelių avarijų ir šalindami pasekmes darbininkai gaudavo mirtinas apšvitos dozes. [v]

Pasaulyje nėra plačiai žinoma, kad pirmoji branduolinė katastrofa įvyko anksčiau nei Černobylyje ir savo mirtinomis pasekmėmis nenusileido, o gal ir pranoko pastarąją. 1949 metais Čeliabinsko jėgainėje įvyko pirma didelė katastrofa, kurios žalos masto dėl informacijos įslaptinimo žmonija nežino iki pat šių dienų.

Manoma, kad katastrofos likvidatorių tiesioginių mirčių ir rimtų sveikatos sutrikdymų dėl apšvitos skaičiai gali net viršyti Černobylio katastrofos skaičius. Avarijos priežastis buvo netinkamai pasirinktas aliuminio apvalkalas urano strypams reaktoriuje. Mokslininkai neprognozavo, kad ilgalaikio karščio ir radiacijos paveikta aliuminio danga stipriai koroduosis ir bus pažeista, taip atveriant kelią aušinimo vandeniui link grafito, o sudrėkęs grafitas neatlieka savo funkcijos – lėtinti protonus, dalyvaujančius grandininėje reakcijoje.

Supratę šį reaktoriaus technologinį trūkumą, vedantieji mokslininkai kartu su aukščiausiais SSRS vadovais priėmė sprendimą likviduoti šį trūkumą rankiniu būdu. 39 000 urano strypų buvo išimti, patikrinti ir pakeisti rankomis, dirbant penkias savaites be sustojimo 6 valandų pamainomis. Po pusmečio veikimo reaktoriaus kuro blokai buvo jau stipriai radioaktyvūs. Kiek žmonių (daugiausia – kalinių) gavo mirtinas ar sveikatai rimtą žalingą poveikį sukeliančias apšvitos dozes, galima tik spėlioti, tačiau tai buvo tūkstančiai.[vi]

Žvelgiant dar giliau į istoriją, negalima nepaminėti ir radžio gavybos Komijos respublikoje. 1929 metais Uchtpečlage buvo pradėta radžio vandens gavyba ir perdirbimas. 1933 metais radžio vandenį siurbia jau 59 gręžiniai. 1946–1949 metais prie radžio garinimo iš vandens dirbo 1300 kalinių, iš kurių 7 procentai buvo lietuviai. Išsiurbtą radioaktyvų vandenį garindavo dideliuose kubiluose. Šiame procese dirbę kaliniai negaudavo jokių apsaugos priemonių ir paprastai greitai mirdavo nuo kraujo vėžio. Radžio gamykloje dirbo ir daug moterų. Atlikinėti siaubingi moksliniai eksperimentai – išbandytas radioaktyvaus vandens poveikis kaliniams. Radiacija bandytos gydyti įvairios ligos. Kai kuriuos kalinius vandenį vertė gerti, kitiems jo įšvirkšdavo, trečius mirkydavo radioaktyviose voniose.[vii]

Šie radioaktyvūs sovietinės istorijos puslapiai tik primena mums, koks beatodairiškas požiūris visais laikais vyravo Kremliuje. Siekiant grobuoniškų geopolitinių tikslų, buvo pateisinamos visos priemonės. Naivu būtų tikėtis, kad toks požiūris pasikeitė. Tiesiog Kremliaus grobuonys pasidarė gudresni ir Gulago prievartą pakeitė propaganda, energetinė geopolitika ir melo kupina diplomatija.



[i] Atomnyi proyect SSSR. Documenty i materialy. Vol.1, 1938-1945. (Editor L.D. Ryabev), Moscow, Nauka-Fizmatlit publishers, 1998, p. 275.

[ii] Zhores A. Medvedev „Stalin and the Atomic Gulag“, p. 91.

[iii] Systema ispravitelno-trudovykh lagerei v SSSR. 1923-1960. Spravochnik. (Editor M.B. Smirnov and the society „Memorial“), Publisher „Zvenya“, Moscow, 1998, p. 265.

[iv] Zhores A. Medvedev „Stalin and the Atomic Gulag“, p. 94-95.

[v] Sozdaniye pervoi sovetskoi yadernoi bomby. (Editor V. N. Mikhailov) Energoatomizdat, Moscow, 1995, p. 87, 114, 115.

[vi] Zhores A. Medvedev „Stalin and the Atomic Gulag“, p. 101-104.

[vii] Algirdas Šerėnas „Vorkutos mirties lageriai“, Vilnius: LGGRTC, 1997, p. 183.