Evoliucija nemėgsta skubos ir DNR geležyje įlydyti instinktai atsparūs trumpalaikiams išorės poveikiams. Kita vertus, trapus kultūrinis skafandras apokalipsių šviesoje gali įgauti ir neatpažįstamas formas. Pro šias formas gali netikėtai prasišviesti ir giluminiai instinktai, o ilgainiui ir kisti. Kiekybiškai įvertinti pasekmių mastą anksti, tačiau tam tikri sociokultūriniai pokyčių aspektai matomi plika akimi jau dabar. Šią „krizės psichologiją“ ir aptarkime.
Valstybinis individualizmas
Visokeriopa globalizacija bumbtelėjo į pandemijos akligatvį. Lyg pavasarinis sniegas, kurio ir nebuvo, sutirpo valstybių atvirumas ir bendradarbiavimas, migracija ir regioninė specializacija. Staiga užsivėrė sienos ir nutrūko logistinės grandinės, verslai sustojo, o piliečiai sulindo į kiautus ir internetus.
Visa tai logiška ir prognozuojama – karantinas. Tačiau apokalipsės šviesoje išryškėjo ir dalykai, kurie gal prognozuotini, tačiau ne tokie laukiami. Bendradarbiavimą pasaulio scenoje pakeitė pasistumdymas alkūnėmis eilėse prie medicininių priemonių.
Suprantama, kad valdžios ėmė žiūrėti pirmiausia savo piliečių (kurie jas išrinko) interesų. Dramatiška akistata su staigiai plintančiu užkratu daug erdvės apmąstymams nepaliko. Principas „savi pirmiau“ vietoje solidarumo tarptautinėje politikoje iš pasąmonės prasibrovė į oficialias darbotvarkes.
Pavyzdžiui, Rusija ir Vokietija dar kovo pradžioje uždraudė respiratorių bei apsauginių kaukių ir kostiumų eksportą, siekiant patausoti juos savo medikams. Visą tolesnį mėnesį Europą krėtė diplomatiniai incidentai dėl pasieniuose užstrigusių apsaugos prekių. Vokiečiai sustabdė jau įsigytų medicininių apsaugos prekių siuntas į Šveicariją ir Austriją, vėliau Čekija sulaikė stambią kaukių ir respiratorių siuntą, kuri buvo skirta Italijai, iš Kinijos, o mėnesio pabaigoje prancūzų pasieniečiai konfiskavo kaukių siuntą į Jungtinę Karalystę.
Šiuos precedentus nebus lengva užmiršti. Europos Sąjunga (kaip Europos vienybės ir solidarumo Eldoradas) per šią krizę apskritai prasnaudė ant atsarginių suolelio. Kaip Algis Krupavičius Delfi apie naują koronę rašė, „pavertė Europą vieta, kur „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“.
Uždarumą ir nacionalinį individualizmą diktuos ir nauja ekonominė logika. Tiek valstybės, tiek stambus verslas apokaliptines rizikas jau skaičiuos kitaip ir bus linkęs pereiti prie būtinųjų prekių gamybos ir išteklių gavybos perkėlimo arčiau nuosavo vartotojo. Globali manufaktūra bus linkusi regresuoti į daug nepriklausomų fabrikėlių.
Kol vieni didieji ryja tabletes nuo maliarijos, kiti užsiima agresyvia kaukių diplomatija, bet tiek vieni, tiek kiti, o juolab mažesnieji geopolitiniai veikėjai išvadas pasidarė. Didelės bėdos akivaizdoje kiekvienam gali tekti pasirūpinti savimi, o tokiu atveju pilna tiek energetinė, tiek ekonominė nepriklausomybė ir universalumas bus tik pliusas.
Žmonės kiautuose
Žvelgiant į populiarius postapokaliptinio žanro filmus ar pusiau dokumentinius išgyvenimo serialus, pavyzdžiui, transliuojamus per „Discovery“ kanalą, imi suvokti tam tikrus žmonijos mentaliteto atspalvius. Didžioji šių serialų auditorijos dalis gyvena taikos ir gerbūvio sąlygomis (pvz., Šiaurės Amerika, Europa), taigi tokio turinio paklausa rodo, jog „kas, jeigu?“ sindromas gajus ir be akivaizdžios grėsmės.
Vietoje to, kad leistume laiką studijuodami ekonomiką ar besimokydami užsienio kalbą, mes aistringai domimės, kaip įsirengti bunkerį ar išgyventi laukinės gamtos sąlygomis... Matyt Maslow piramidės pamatuose tūnantis saugumo instinktas mėgsta atnašas ir ramiais laikais.
Atsakymo čia nereikia toli ieškoti pasaulinių karų, ar didžiųjų katastrofų scenose – visa žmonijos istorija yra kruvina ir pavojinga, o gamta nenuspėjama, todėl pirmykščiai instinktai įsijungia greitai ir stipriai. Taip, kad per savaitę iššluojamos prekybcentrių kruopų lentynos, už veidakaukę nesusimąstant permokama po kelias dešimtis kartų, o nusičiaudėjęs praeivis užmėtomas žvilgsnių akmenimis.
Ir visas šis reiškinys įgauna pagreitį, dar net nenustačius nė vieno COVID-19 atvejo šalyje. T. y. jokia atominė bomba nesprogo, tankai nevažiuoja ir zombių apokalipsė neprasidėjo, tačiau visuomenė neraginama imasi iš pirmo žvilgsnio desperatiškų veiksmų. Kas tai? Apokalipsės panika? Minios instinktas? Racionalus paskaičiavimas? Ko gero, visa tai ir ne tik tai.
Žinoma, kad varomoji jėga – tai lengvai plintanti apokaliptinė panika, tačiau racionalumo čia irgi daug. Juk daugiau, bet rečiau apsiperkantis žmogus mažina socialinių kontaktų skaičių, o tai stabdo viruso plėtrą. Tačiau ar nebus dar ir taip, kad šie visuomenės veiksmai atspindi ir užslėptą konkurenciją. Juk žmonės nuolat konkuruoja.
Be to, žmonės yra lošėjai, o dramatiškai besikeičianti situacija gali mestelėti progą ne tik išgyventi, bet išgyventi geriau už kitą. Svarbu teisingai „pastatyti“. Grikių užsipirkimas ar griežtas karantino taisyklių laikymasis yra savotiškas „statymas“, kuris ateityje gali atnešti konkurencinių pranašumų prieš kitus visuomenės narius. Prasimušė serialų inspiruotos svajos apie geresnį bunkerį už kaimyno...
Mažiau su sąžine draugaujančius gudručius pandeminė proga „sulošti“ taip užnešė ant posūkio, kad neapsieita be internetinių linčo teismų. Jei krizė uždėjo kaukes ant veidų, tai nuo sielų daugeliui nutraukė. Kiekvienos apokalipsės metu atsiranda marodieriai, kurie bando pasipelnyti, naudodamiesi visuotine panika ir chaosu. Kaip kitaip pavadinsi medicininių apsaugos prekių spekuliantus, užsidedančius dviženkles ar triženkles maržas. Ir bijau, kad pirkėjų jie surado.
Kad ir kokie būtų pandeminio elgesio motyvai, didžioji dauguma visuomenės staiga sulindo į savo kiautus ir prabuvo ten kelis mėnesius. Tokie įvykiai visuomenės sąmonės be pėdsako nepaliks. Tapsime šiek tiek atsargesni ir taupesni, šiek tiek dažniau plausimės rankas, čiaudėsime atsakingai, dažniau apsipirksime internetu ir virtualiai posėdžiausime. O postapokaliptiniai serialai taps dar populiaresni...
Kuo būsi užaugęs?
Krizė (bent jau karantino laikotarpiui) perkeitė žmonijos požiūrį į profesijas. Geriausiai šį fenomeną iliustruoja internete ėmę sklandyti iškalbingi futbolininkų ir medikų uždarbio palyginimai. Suprask: pirmi uždirba šimtus kartų daugiau nei kiti, bet sunkmečiu sėdi niekam nereikalingi, o ant vidutiniškus atlyginimus gaunančių medikų gretų kabo visa žmonijos ateitis.
Laisvos rinkos sąlygomis gyvenančiose demokratijose už prabangos dalykus mokame daugiau. Daug daugiau nei už būtinuosius. Tai kiekybiškai įvertinami ir prognozuojami dalykai. Tačiau yra dar kai kas.
Ką atsako mažyliai, paklausti „kuo būsi užaugęs?“ Nežinau, ar buvo atliekami tokių atsakymų statistiniai tyrimai, tačiau iš gyvenimo praktikos panašu, kad vaikai dažnai įvardina 112 atsakovus: policininkus, ugniagesius ir medikus. Sotesnius lūkesčius ateities kartoms puoselėjantys tėveliai atlaidžiai šypsosi ir tyliai regi savo atžalas korporacijų generaliniais direktoriais, tarptautiniais valdininkais ar megastarais.
Kodėl vaikų pasirinkimas dvelkia sunkia gyvenimo proza? Na, visų pirma dėl to, kad šios profesijos vaikiškam protui lengviau suvokiamos bei sutinkamos kasdienybėje. Šių profesijų atstovai važinėja su švyturėliais. Jose paprasčiau įžvelgti profesinę romantiką. Juk kiekvienas žmogus, o ypač vaikas, svajoja būti herojumi! Tiesiogiai gelbėti gyvybes ar gaudyti blogiukus – akivaizdus herojystės receptas, lengviau prieinamas vaikiškam suvokimui nei sudėtingų sprendimų priiminėjimas posėdžių salėse, šlovė literatūros baruose ar mecenatystė.
Didelės krizės sąlygomis animacinių filmukų logika įsismelkia ir į suaugusiųjų gyvenimą. Pateiksiu pavyzdį iš nesenų įvykių Lietuvoje, t. y. iš „karantininių blokpostų“ Šv. Velykų savaitgalį ar Nemenčinėje realybės. Šiuose postuose dirbusiems policininkams, karo policijos pareigūnams ir šauliams teko nelengva „teisėjų“ dalia – ką praleisti, o ką apgręžti.
Diskriminacija pagal profesijos proziškumą susiklostė kažkaip sekančiai. Fūros – pravažiuojam, su vėjeliu moja pareigūnai. Traktorius – judam, judam, ūkininkas gi. Saugos tarnybos automobilis – važiuok nestojęs, juk aišku, kad dirbi. Uniforma – aaa, ugniagesiai, pasieniečiai, kariai – į tarnybą – žalias koridorius. Policija – atiduodam pagarbą, kolegos. Dirbat vaistinėje – ok, važiuokit. Medikai – pagarba, praleidžiam. O jūs, ponuli su Lexus’u, kur skubat? Verslininkas… reikia savo įmonę prižiūrėti? O dokumentus turit? Neturit?.. Deja, teks apsisukti.
Finansų virtuozas jūs ar meno maestro, top vadybininkas ar generalinis direktorius – jei jūsų darbo nereikia čia ir dabar krizės ištiktai žmonijai – sėdėk namie ir netrukdyk. Taip konverguoja žmonijos logika, kai virš galvos pakimba megagiltinė. Jei jums reikės greitai pastatyti dambą nuo potvynio, tai herojais tam kartui taps kasėjai, o ne socialinių tinklų influenceriai.
Kai vaikas moja mašinistui
Nepaisant visų aukščiau aptartų precedentų, XXI amžiaus žmonija bent iš dalies egzaminą išlaikė. Pragmatinę logiką, šluojančią visus civilizacinės kultūros prabangos dalykus iš kelio, amortizavo toks reiškinys kaip savanorystė. Išvystytos komunikacijos ir vadybos amžiuje visuomenė suteikė galimybes kiekvienam tapti herojumi.
Kovoje su klastingu virusu pasižymėti galėjo ne tik priešakinėse gretose kovoję medikai, pareigūnai ir visi dirbę būtinuosius darbus, bet kiekvienas pilietis. Lietuvoje savanorystės banga suspindo tikrai ryškiai. Influenceriai telkė finansus, pirko medpriemones ir dalino medikams, krašto apsaugos savanoriai budėjo oro uostuose, šauliai – mobiliuose patikros postuose, prižiūrėjo viešąją tvarką ir karantino laikymąsi, savanoriai pirko ir rūšiavo maistą, vežiojo stokojantiems, dirbo karštojoje linijoje ir eilėje kitų barų.
Verslas rėmė pinigais, priemonėmis ir maistu visas savanorystės formas. Siuvėjai neprašyti siuvo kaukes, inžinieriai projektavo veido skydelius. Tie, kas gali, dalino tiems, kam reikia, – savanoriškai. Negalėdami kitaip prisidėti, piliečiai dalinosi naudinga informacija internete ar tiesiog atsakingai laikėsi viruso prevencijos. Tie, kurie norėjo, tapo herojais – mažais ar dideliais. Proga prisidėti buvo suteikta kiekvienam.
Tokia ir turi būti bendruomenė. Bendruomenė, kurioje visos profesijos yra gerbiamos, nes visi jos nariai yra savo sričių profesionalai, o visų kitų sričių – savanoriai. Nes kažkur pritrūkus išteklių ar pajėgų, tokios bendruomenės nariai ne baksnoja pirštu į kitus, o imasi atsakomybės.
Tokioje bendruomenėje ne tik dirba atsakingi ir profesionalūs medikai, policininkai ir ugniagesiai, o kiekvienas esame medikas, policininkas ir ugniagesys, jei ne darbais, tai bent širdimi. Tai bendruomenė, kurioje vaikas moja pravažiuojančio traukinio mašinistui ir tėvai moja kartu, o mašinistas pravažiuodamas garsiai tūtuoja.
Tai pagarba, pasitikėjimu ir solidarumu grįsta bendruomenė. Išlikime tokia, net ir pandemijai nuslūgus.