Kaip „politinis startuolis“ uoliai lankiau visus įmanomus debatus – „Žinau ką renku“ Širvintose, Prienuose, Tauragėje, Utenoje, Marijampolėje, Mažeikiuose ir Plungėje. Juos puikiai organizavo jaunimas ir geranoriški moderatoriai. Ačiū jums!
Susidomėjimas rinkimais stebėtinai nedidelis, turint omeny, kad tai svarbiausi rinkimai į Europos Parlamentą per dešimt metų. Būsimame Europos Parlamente bus sprendžiami ES lėšų panaudojimo, darbo santykių, klimato kaitos ir saugumo klausimai – visi jie labai svarbūs Lietuvai.
Matau prieš savo akis tą patį vaizdą – pavargę nuo politikos mūsų politikai. Žmonės, irgi pavargę nuo politikos ir PR’o. Visi išsiilgę Ingridos nuoširdumo, atvirumo ir naujų perspektyvų. Tačiau debatuose to eilinį kartą nesusilaukia.
Ko jie susilaukia – tai tas pats pilstymas iš tuščio į kiaurą. Eilinį kartą kartojamos atkaltos frazės apie socialinę atskirtį, inovacijas, žmogų ir aišku besąlygišką „stachanovišką“ meilę Europai, kurios etalonas yra mane vis (nesuprantu kodėl) užgauliojantis Petras Auštrevičius. (Turbūt profilaktiškai, kad smūgį geriau atlaikyčiau. Ačiū, Petrai!)
Skaitydamas partijų programas, skirtas rinkimams į Europos Parlamentą, pats susimąstau – ar aš esu arčiau socialdemokratų, liberalų, konservatorių ar valstiečių? Visi bando „pasisavinti“ naują, jauną ir veržlų judėjimą, kaip „Lemiamas šuolis“, kuris turi konkrečių idėjų, kaip spręsti demografinę krizę Lietuvoje.
Visų „vertybinis stuburas“ labai tvarus ir visi mes mylime Lietuvą. Tačiau net neįsivaizduojame, kieno interesams turime atstovauti Europoje. Kai pradedu kalbėti apie emigraciją ir prarastus Lietuvos žmones, matau, kaip politikai ir net moderatoriai iš karto keičia temą.
Niekas neturi įsivaizdavimo, kaip šitą egzistencinį klausimą spręsti. Kodėl 90 procentų jaunų žmonių svarsto išvykti netgi tuomet, kai ekonomika auga? Kodėl jie nemato ateities perspektyvos Lietuvoje?
Būtent todėl, kad Lietuvos politinis elitas jau yra išėjęs į istorines atostogas ir vengia atsakomybės. Europos Parlamentas daugumai yra kelialapis „pailsėti“ nuo Lietuvos Seimo ir žmonių. Nenuostabu, kad politikai taip retai nori su žmonėmis bendrauti ir pasakoti, ką ten veikia.
Tuo tarpu strateginės galimybės yra švaistomos tiek socialinėje tiek ekonominėje, tiek švietimo srityje. Pastovus trypčiojimas vietoje. „Sraigės“ – aš juos vadinu, draugiškai šaržuodamas. Iš tikrųjų – net ne sraigės, bet „pažangos stabdžiai“, kurie į neviltį ir savotišką tremtį išvarė 600 tūkstančių lietuvių, kurių didžioji dalis nė neplanuoja sugrįžti.
Aš sugrįžau ir tikrai nesigailiu, kad ir kaip sunku yra eiti prieš srovę. Nes visur matau galimybes. Žalią, nuostabią, kūrybingą, ekologišką, išradingą ir nenuilstančią Lietuvą. Matau ir tuščias aikštes, trinkeles, asfaltą ir tvoreles už ES pinigus. Tik kur žmonės? Jų vis mažiau. Daugėja atvykusių iš kaimyninių valstybių. Ar tai ir yra ta teisinga sanglauda, apie kurią mes svajojome? Kad savus žmones siųsime į Vakarus, o paskui patys juos keisime naujais žmonėmis iš Rytų?
Aš svajoju apie kitokią Lietuvą. Tokią, kuri leidžia savo žmonėms laisvai judėti po pasaulį, bet sukuria galimybes gyventi šalia savo tėvų ir senelių. Įmagnetintą Lietuvą, į kurią visi nori atvažiuoti ir sugrįžti, nes galimybių erdvė pastoviai didėja. Kur yra tvari bendruomenė, kultūra, socialiniai santykiai ir stiprios šeimos.
Ir reikalauju, kad eidami į Europos Parlamentą turėtume aiškią misiją – atstovauti žmonėms ir sustabdyti Lietuvos demografinę krizę. Tai nėra mano jaunatviškas maksimalizmas. Mane veda į priekį baimė, kad gal po dvidešimties metų tokios Lietuvos, kurią dabar dar turime, nebebus. Kad mes iššvaistysime Lietuvą. Per savo inerciją, tingumą ir strateginį atsipalaidavimą praleisime galimybes augti ir kurti.
Europos Parlamente padarysiu viską, kas įmanoma, kad įtikinčiau vokiečius, jog būtina spręsti demografinę krizę visoje Rytų Europoje jau dabar. Ir kad išvien su kitais naujųjų ES narių atstovais pasiūlytume ir įdiegtume Europoje civilizuotą ir šiuolaikišką būdą užtikrinti tikrą sanglaudą – Europos Talentų Stabilumo Mechanizmą. Migracija, žmonių judėjimas bus didysis XXI amžiaus iššūkis ir kas, jei ne Europos Sąjunga, turi pirmauti ieškodami praktinių išeičių? Mes siūlome sprendimą, kuris išsaugo laisvą žmonių judėjimą Europoje ir drauge apsaugo kilmės šalis nuo nuostolių, kurias tokios valstybės kaip Lietuva patiria, kai turtingesnės šalys ima „medžioti“ už mūsų lėšas išmokslintus gydytojus, IT specialistus, mokslininkus, sportininkus ir kitų sričių specialistus.
Mums jų labai reikia čia Lietuvoje. Nes be savo žmonių gerovės nesukursime. Aš paaukosiu visą savo energiją ir Europos parlamentaro laiką užkurti kokybiškas diskusijos ir ieškoti tolesnių praktinių sprendimų demografijos krizės klausimui spręsti. O dar svarbiau – kurti čia, Lietuvoje, konkrečias galimybes ir kokybiškas darbo vietas, į kurias galėtų grįžti išvažiavę mūsų tėvynainiai.
Nes man iš tiesų rūpi. Nes čia yra mūsų namai.