Valdantieji paskelbė, kad mokytojo profesija taps prestižine. Kaip manote, kiek kartų reikia pakartoti šį siekį, kad jis taptų realybe? Aš manau, kad kartoti jau nebereikia, nes taip mes ne keliame prestižą, o tyčiojamės iš mokytojų.
Žinoma, svarbiausių pokyčių vieta valstybėje – mokykla, o mokytojas užima svarbiausią vaidmenį. Juk jam suteikiamos svarbiausios atsakomybės mokyklos kaitoje. Tačiau klasės perpildytos, vaikai nemotyvuoti, mokymo programas reikia atnaujinti, mokymo priemonės pasenusios. Mokytojai pervargę, esant progai pasirengę atsisakyti savo profesijos, jų trūksta. Vien Vilniuje likus kelioms savaitėms iki mokslo metų pradžios trūksta 160 mokytojų.
Negana to, švietimo bendruomenė nuolat bauginama reformomis ir erzinama atsainaus valdžios požiūrio. Žinant situaciją, man būtų gėda ne tik kažką kalbėti apie prestižą – man būtų gėda pažiūrėti mokytojui į akis.
Kalbantis su mokytojais, jie aiškiai duoda suprasti – daug nereikia. Pakaktų gan paprastų dalykų – kad pagerėtų savijauta, darbo sąlygos, o jaunuoliai būtų paskatinti imtis mokytojo profesijos. Tenka pripažinti liūdną faktą, kad šiuo metu reikšmingai padidinti mokytojo atlyginimo negalime. Tačiau vietoj to galime šį tą ne mažiau reikšmingo.
Siūlau paslaugų paketą, apimantį mokymosi, sveikatos ir kitas paslaugas, kuriomis mokytojai galėtų naudotis neišleisdami nė cento savo atlyginimo. Šį paketą sudarytų:
• Sveikata: 400 eurų metinė suma sveikatos stiprinimui. Europos mastu atliktoje apklausoje pirmaujame pagal nesaugiai darbe besijaučiančių mokytojų skaičių, mokytojai gyvena įtampoje, patiria didelį stresą. Todėl reikalingas fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimas – sporto salės užsiėmimai, masažai, psichologo konsultacijos. Šias lėšas mokytojas galėtų naudoti stomatologo, okulisto paslaugoms, skiepams nuo gripo ar kitų užkrečiamų ligų.
• Kalba: puikus anglų kalbos mokėjimas. Ne paslaptis, kad dauguma mokytojų kalba viena užsienio kalba – rusų, todėl naujienų geografija aprėpia buvusias sovietų valstybes. Išmokta anglų kalba atvertų visai kitokias informacijos rinkimo ir domėjimosi pasauliu galimybes, suteiktų pasitikėjimo savimi, atvertų vartus tolimesniam tobulinimuisi, stažuotėms. Puikiai mokantiems anglų kalbą, o tokių mokytojų tikrai yra, – suteiktume galimybes išmokti dar vieną užsienio kalbą.
• Stažuotė: galimybė nuvykti ir susirinkti žinių į geriausius universitetus ar mokyklas. Ambicingus tikslus sau keliantys ir jau aukštų pasiekimų ir įvertinimų turintys mokytojai galėtų tobulėti. Be to, motyvuotume dar tik svarstančius apie mokytojo kelią.
• Būstas: tik pradėjęs dirbti mokytojas susiduria su būsto problema, nuoma brangi, būsto paskolos pradiniam įnašui dar nesuklaupta. Jauniems mokytojams galima išeitis – skirti socialinį būstą arba kompensuoti nustatytą sumą būsto nuomai (pvz., 200 eurų per mėnesį).
• Laisvas judėjimas: nemokamo važiavimo galimybė mieste ir 80 proc. transporto išlaidų kompensavimas keliaujant Lietuvoje.
• Mokytojų atžalų patekimas į darželį ar mokyklą prioriteto tvarka. Tai būtų aktuali pagalba jauniems mokytojams, atvykstantiems į Vilnių dirbti pagal profesiją. Dabar, atvykus iš kito miesto, jie turi didelių sunkumų užregistruoti savo vaikus į darželį.
Su kolegomis Vilniaus miesto savivaldybėje esame numatę įgyvendinti šias mokytojui skirtas priemones, tačiau jos aktualios ir visoje Lietuvoje. Siūlyčiau vien sostine neapsiriboti ir rasti lėšų visiems Lietuvos mokytojams, tam steigiant Mokytojo fondą. Lėšas jame sukauptumėme iš verslo ar panaudotumėme gyventojų pajamų mokesčio nepaskirstytas dviejų procentų lėšas.
Juk mums tai tebūtų viena atliekama malka iš vežimo. Mokytojams tai būtų pirmas, bet labai svarbus žingsnis nuo deklaracijų apie profesijos prestižą iki realių priemonių. Visai mokslo sistemai – didelė paskata, kaip ir tai Katedros mokyklai, būti Lietuvos garbės pavyzdžiu. Pabandom?