aA
Pereitą savaitę, kai Seime valstiečiai sutelkė jėgas ir dėmesį į Seimo pirmininko postą, o piliečiai – apatišką valstybės tarnybų reakciją į gaisrą Alytuje, tebevyko ir mažiau matoma kova. Ją sąlygiškai vadinu „anūkų karu“, nes amžininkų lūpomis čia praeitis grumiasi su dabartimi ir ateitimi. Kalbu apie daugiau nei pusantrų metų užsitęsusį administracinį disputą dėl rašytojo Petro Cvirkos paminklo Vilniuje.
Paulė Kuzmickienė
© DELFI / Domantas Pipas

Rašytojo ir tiesioginių jo veiklos liudininkų nebėra tarp gyvųjų, todėl „anūkų kare“ šiandienos žmonės pasitelkia savo emocijas, nuojautas ir požiūrius – kaip jie įsivaizduoja P. Cvirkos veiklą trijų okupacijų bangų – raudonojo, rudojo ir vėl raudonojo tvano metu, dažnai nekreipdami dėmesio, kad stalininės epochos kasdienybė skiriasi nuo liberaliosios visuomenės šiandienos, kad joje veikė žmogėdriškos bausmės, o pulkas sistemos parankinių, be kurių Josifas Stalinas Kremliuje nebūtų sugebėjęs sistemos išlaikyti, jas vykdė.

Mirusiųjų faktų draugija

Dar šią vasarą man teko ypatinga garbė susidurti su anos epochos šiandienybe. Tapau įtariama įvykdžiusi nusikaltimą, nes pasakiau kelias frazes Lietuvos Rašytojų sąjungos surengtoje „atviroje diskusijoje“.

Joje liepos 17 dieną Rašytojų sąjunga užsimojo plačiai pasikalbėti: apie demokratiją, apie medžių kirtimus, apie menamą neįvardytų turčių planą nukėlus P. Cvirkos paminklą „užgrobti“ miesto teritoriją. Dar nerimauta, kad nyksta totalitarinio režimo epochos simboliai, nes juos nukėlus, išsitrins „tikroji“ miesto istorija. Tuomet jau nebebus ką pasakoti mūsų visų anūkams.

Toje diskusijoje, organizatorių valia, vienai disputo pusei atstovavo devyni kalbėtojai, o antrajai – aš viena. Kiti potencialūs oponentai nebuvo pakviesti, o tiems, kas patys atėjo į viešą renginį, žodis nebuvo suteiktas.

Man taip smarkiai pagerbtai vienintelei kalbėtojai ne apie medžius ar menamus suokalbius, o apie etiką, atsakomybę ir valstybę, tiek, kiek leido šykštus laiko reglamentas, teko susirinkusiems priminti, kad rašytojas P. Cvirka be prozos dar paliko ir valstybę išdavusio aktyvisto ir stalininio režimo kolaboranto šleifą.

Sulaukiau daug pykčiu žaibuojančių žvilgsnių, tarsi susirinkimo dalyviai minimus faktus girdėtų pirmą kartą. O po poros dienų teko nustebti dar labiau, kai internete aptikau „diskusijos“ įrašą kartu su raginimu aukoti pinigus Rašytojų sąjungai per sistemą „Patreon“. Sutikimo naudoti mano asmens duomenis ir pasisakymą komerciniais tikslais niekas neatsiklausė.

Vyko rinkiminė kampanija, todėl neturėjau nei atliekamų jėgų, nei laiko domėtis Rašytojų sąjungos Etikos komisijos nuomone tuo klausimu. Tačiau visai netrukus iš paskos sekę įvykiai nustebino kur kas rimčiau.

Sulaukusi prokuratūros darbuotojo skambučio, sužinojau, kad nuo rugpjūčio 27 d. Aidas Pivoriūnas, rašytojo P. Cvirkos anūkas (ir poeto Antano Venclovos antros eilės anūkas), kaltina mane potencialiai įvykdžiusi kriminalinį nusikaltimą – paniekinus velionio P. Cvirkos atminimą.

Dar visai neseniai rašytojų įpėdinis vadovavo apie pusę Lietuvos miškų valdančiai Privačių miškų savininkų asociacijai. Šiandien direktoriaus A. Pivoriūno nuotrauka ir pavardė iš Privačių miškų savininkų asociacijos tinklalapio yra pradingusi, todėl minėdama jo darbovietę remiuosi vis dar pasiekiamais viešais www.rekvizitai.lt duomenimis.

Laukė nemenkas iššūkis: dviejų rašytojų vaikaitis privačiu skundu kaltino mane nusižengus Baudžiamojo kodekso 313 straipsnio antrajai daliai, numatančiai bausmę „viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu arba areštu“ tiems, „kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui“.

Bet kaltinama buvau ne aš viena. Į potencialių P. Cvirkos atminimo niekintojų kompaniją dar pateko ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius bei Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas.

Prokuratūrai pateiktame skunde rašytojų vaikaitis citavo du paragrafus iš mano kalbos minėtoje Rašytojų sąjungos „diskusijoje“ (99 žodžiai), du mero R. Šimašiaus kalbos paragrafus, kuriuos paskelbė naujienų portalas „15 min“ (59 žodžiai) bei dvylika istoriko A. Anušausko žodžių iš asmeninės jo feisbuko paskyros. Taigi, stalininių kaltinimų era už viešą tiesos žodį (viso labo – 170 žodžių!) atgijo ir sušnopavo mums į nugarą.

Po skambučio iš prokuratūros turėjau pagalvoti ne tik apie akivaizdžius istorijos faktus, bet ir kūrybinę rašytojo biografiją. Nusipirkau vėliausią, 2009 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleistą P. Cvirkos kūrybos tomelį.

Knygos priešlapiuose perskaičiau, kad šios „XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno“ serijos mecenatai – Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai. Pasak anotacijos, literatūros lobyno serija buvo leidžiama nuo 2005 m., joje P. Cvirkos knygelė pažymėta penkioliktuoju numeriu, todėl Rašytojų sąjungos ir dviejų Karbauskių šeimos narių bendrystė turėjo būti ilgalaikė ir tvari.

Svari detalė – Česlovas Karbauskis buvo ir visuomeninės redaktorių tarybos narys – kartu su lietuvių literatūros tyrinėtojais: habil. dr. Viktorija Daujotyte. habil. dr. Algiu Kalėda, rašytoju Petru Palilioniu bei buvusiu Rašytojų sąjungos pirmininku Valentinu Sventicku (1994–2002 m. kadencija).

„Žemė maitintoja“ kaip lingvistinis programavimas

Per 24 000 hektarų Karbauskių agrokoncerno žemės valdos tradiciškai nėra siejamos su literatūra. Su P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja“ teigiamo personažo, mažažemio Juro Taručio šeima, Karbauskių lyginti neleidžia objektyvi realybė.

Tuo tarpu knygos puslapiuose aprašytasis beširdis neturtingųjų kraujo siurbėlė turtuolis Jarmala pernelyg jau blogas herojus, kad galėtum kalbėti apie kokią nors sielos bendrystę su knygos mecenatais.

Spėliojau, gal esama kokios nors subtilios viešųjų ryšių projekcijos į tikslinę grupę. Akys užkliuvo už tokių eilučių:

„Piliečiai, į seimą Divonyzą pastatom nuo mūsų! – Į seimą! Tegul jis užtaria mus ir mūsų žemes! Divonyzas, apie kurį žmonės kalbėjo, kad jam nereikia žodžio skolinti, buvo įbrėžtas seimo atstovų kandidatų sąrašan, kaipo naujakurių gynėjas, prie valstiečių frakcijos. Tarutis Klangių kaime gavo visų galinčių balsuoti pasižadėjimus paremti valstiečių sąrašą. Jis norėjo būtinai matyti savo seną fronto draugą Seime“.

Tiek nuostabių karbauskiškų paralelių! Žemė iš tikrųjų vis dar yra daugelio maitintoja, kaip ir prieš aštuonias dešimtis metų. Tiesa, kaip ir anądien, vienus ji maitina skalsiau, kitus liesiau. Net Naisiuose, tai smarkiai primenančiuose Klangius.

Todėl ir sumaniai išmecenuotas klasikas negali būti niekam nusidėjęs, antraip lingvistinis programavimas neveiks. Greičiausiai todėl įžanginiame knygos straipsnyje „Peržengęs šimtmečio slenkstį“ literatūrologas Petras Bražėnas siūlo: „Nuplėšti politizuotų ir sociologizuotų Cvirkos asmenybės ir kūrybos vertinimų luobą, politikams ir istorikams palikę vertinti jo pilietinius žingsnius bei aiškintis jų priežastis.“

Kaip lengva. Taip patogiai atsiribojus tikrą neteisybę sakyti paprasčiau. Kad ir tokią: „Cvirka nepasinaudojo tarybinės lietuvių literatūros klasiko privilegijomis, kurios galėjo jo laukti per okupacinį laikotarpį.“ Tačiau teisybė kitokia.

Hektarai, kvadratai ir kolaboranto luobas

Kolaboranto luobas taip lengvai neplyšta. Tuoj pat po okupacijos, 1940 rugsėjo 25 d., Cvirkų šeima persikėlė į gyventi į nenusipirktus Nepriklausomybės akto signataro, vieno iš Ūkio banko steigėjų Jono Vailokaičio namus tuometinėje Nepriklausomybės aikštėje Nr 8. Kaip patogu, namai juk su liftu, ir baldais!

Tais pat 1940 m. Rašytojų sąjungai atiteko ir nacionalizacijos būdu „padovanotas“ Kaišiadorių gimnazijos direktoriaus Stasio Kairiūkščio 30 ha dvaras su priklausiniais Paneriuose, Vievio apskrityje. Tik jis (savus!) baldus išsivežė – koksai skandalas!

Grįžusi iš Maskvos Cvirkų šeima Kaune be stogo vėl neliko. Jie šįkart apsistojo Pienocentro steigėjo ir valdybos pirmininko Jono Glemžos namuose tuometinėje Trakų g. 27. Kitus režimui paklusnius rašytojus įkurdino čia pat, Trakų 18, buvusioje Jungtinių Amerikos Valstijų pasiuntinio rezidencijoje Kaune, namo, kuriame apsistodavo Antano Sniečkaus šeima, pašonėje. Namų tuščių juk buvo! O jų savininkų, lyg tyčia ir labai patogiai per okupacijas neliko.

Nemanau, kad Rašytojų sąjunga turi užsiimti tyrimu kas kur gyveno, tačiau ar ši meno kūrėjų asociacija, kurią iš bendro valstybės biudžeto remia Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba bei Spaudos ir radijo ir televizijos rėmimo fondas, turi pateikti visuomenei atsakymus apie rašytojų gyvenimus, kūrybą, nemeluojant ir nedangstant, nededant karūnų ir nekalant prie kryžiaus.

Ar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir pulkas literatūros analitikų gali atverti septyniasdešimt metų po tylos užraktu išlaikytą stalininės Rašytojų sąjungos susidorojimo su poetu Kaziu Jakubėnu istoriją?

Ar žmogaus įskundimas, už kurį pasmerktasis tapo vergu anglių šachtoje tolimame Kazachstane, turi senaties terminą? O tėvynės išdavystė? O Konstitucijos paniekinimas? Ar apskritai Lietuva buvo okupuota? Kas yra moralinis reliatyvizmas? Ar gali nusikaltėliams atleisti tie, kurie nenukentėjo?

Tuos klausimus ir toliau analizuosiu, nors puikiai suprantu, kad ligi šių dienų išliko bent trys tragiškųjų įvykių pusės – nuo okupantų nukentėjusiųjų, iš okupacijos išlošusiųjų ir su jos pasekmėmis susitaikiusiųjų.

Konformistai išliko, o nepaklusniuosius totalitarinė sistema nuteisė, išvežė ar sunaikino, atėmė jų turtą, asmenines bibliotekas ir stogą virš galvos. Ir jų vaikų, anūkų šviesią ateitį. Amžinai.

Todėl yra svarbu įvardyti, perprasti ir galėti atpažinti netikrus herojus. Turime teisę sulaukti atsakymų, lengvų ar sunkių. Nesumeluotos istorijos nėra ko bijoti net anūkams.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(56 žmonės įvertino)
4.2857

Top naujienos

Su alkoholiku tėvu užaugusi dukra: norėjau tik vieno – kad jis numirtų (11)

Vaikystę praleidusi su nuo alkoholio priklausomu ir smurtaujančiu tėvu 35-erių Lina (tikrasis...

Politikams griebiantis paskutinio šiaudo, siūlo alternatyvą: padidinkime Seimo narių skaičių (269)

Seimas imasi siūlymų, kuriais rinkimų kartelė partijoms, patenkančioms į Seimą, siektų 4, o...

Dirba Lietuvoje – gyvena užsienyje: apie kai kuriuos sunkumus nė nesusimąstė (11)

Atšalus orui Lietuvoje taip ir norisi keliauti ten, kur šilta. Kai kurie Lietuvos gyventojai tokio...

Estija: Rusija aneksavo penkis proc. mūsų teritorijos Kremlius: laikome tai nepriimtinu dalyku (185)

Estija nori, kad Rusija sugrąžintų jos teritoriją, kurią, šalies teigimu, buvo aneksavusi...

„Stiklių“ restoranas atsinaujino ir atvertė naują lietuviškos gastronomijos puslapį (21)

„Relais & Châteaux Stikliai Hotel“ restorane šefas Gerdvilas Žalys , kurdamas naują...

9 šaunūs kardiopratimai nekenčiantiems bėgiojimo (1)

Bėgiojimas yra paprasta ir veiksminga širdies ir kraujagyslių sistemos pratimų forma,...

„Olialia pupytės“ Grafininos byloje dedamas taškas: priimtas netikėtas sprendimas (94)

Buvusios „Olialia pupytės“ Sandros Grafininos dingimo istorijoje įvyko reikšmingas pokytis....

Jungtinėje Karalystėje rastas mirtinai sušalęs lietuvis (85)

Jungtinėje Karalystėje naktį oro temperatūrai nukritus žemiau dešimties laipsnių šalčio,...

Putinas: Rytų Europos šalių Europos Sąjungoje gali nelikti pasisakė ir apie Zelenskį (681)

Valstybės narės iš rytinio ES flango po keleto metų gali panorėti išstoti iš Bendrijos,...