Specialistai nerašė. Niekas jų neklausė. Gydytojų ar teisėsaugos, socialinių darbuotojų čia neprireikė. Na, ir tegu. Reikalinga buvo intriga. Nukapoti galvas. Jau po truputi užsimiršta, ar ne? Nors Lietuvos žiniasklaidoje pagausėjo straipsnių apie seksualinę prievartą vaikystėje, tačiau abejoju, ar kada pajudėję ledai šią temą mūsų šalyje išlaisvins iš visiško tabu. Ir dar drįstu abejoti, ar kas pasikeis. Žinoma, padaugėjo intrigų, apkalbų, kadangi jau paliestos žvaigždės, žvaigždutės, kiti žiburėliai... Paliesti žiniasklaidos, su įkvėpimu, su mesto akmens pojūčiu. Suintriguoti skaitytojai, visų žiniasklaidos portalų komentatoriai, neabejojama, kad išsidalinti pinigėliai, jie turėtų būti neblogi... aukos kaip kentėjo, taip ir kenčia bei kentės. Nėra algoritmo, nėra kas daryti su tomis aukomis...
Kas žinot apie šio reiškinio pasekmes? Kaip klausiu savo studentų: pakelkit rankas...
O ką gali padaryti? Ne pirmą kartą rašoma, sakoma, na ir kas? Nieko. Visai nieko. Na, panašu, vyko akivaizdus projektas. Kaip ir ką tik prieš jį – apie emigraciją, kur pirmuosius straipsnius ir pirmuosius žingsnius padarė ir atidarė mūsų gerbiamas premjeras, kuris pats, vargu, ar kada ir kur nors sugebės emigruoti... Na, panašus furoras buvo Garliavos įvykių metu, bet va, kaip ir turi būti: kelios mirtys – itin įdomios – paspringus žolyte ar pan., keli nužudymai, ir nutilta. Nes nebėra ką sakyti. Teismo sprendimas įvykdytas. Puslapis užverstas, Neringa vos spėjo gyva pabėgti. Taigi, tema baigta.
Galiu sau leisti lyginti reiškinį pas mus ir Jungtinėje Karalystėje – kur seksualinės prievartos daug. Platus pagalbos tinklas aukoms, Dirbančių tarnybų derinys. Komandinis darbas. Kiekvienais metais bet kurios specialybės gydytojas privalo atnaujinti žinias, išklausyti atnaujintą kursą, išlaikyti egzaminą. Kiekvienais metais. Apie seksualinę prievartą, apie vyresnio amžiaus žmonių išnaudojimą bei pažeidžiamumą. Kaip ir apie tai, „kaip gelbėtis ir gelbėti ligonius gaisro atveju“... kiekvienais metais. Privaloma sugebėti identifikuoti simptomus, atpažinti, ką daryti atpažinus... iš esmės turi žinoti fenomeną ir žurnalistai, kuriems leidžiama rašyti šia tema, ne bet kurie gali rašyti užsinorėję ar susidomėję... Kiti turi mokėti tylėti ir gali sau pavydėti kolegom (kadangi šie uždirba tikrai gerus pinigus). Rašau labai užtikrintai „pinigus“, nes jie viešpatauja, karaliauja, svarbūs tik jie, lemiantys veiksniai, stimuliuojantys motyvai, visi kitokie veiksniai – daug mažiau svarbūs, o va, vertybiniai moraliniai jau turi titulą: „monstrai“, nors prievartos metu būtent visam gyvenimui sužalojama dvasia, Na, sužalojamas ir kūnas, bet jį operuoja, siuva, išgražina, deda kaukę ir kitaip užmaskuoja, o va dvasinės žaizdos – viduje, nematomos, nusinešamos į kapą...
...Gydytojui psichiatrui, kaip reiškinio moderatoriui ir komandos vadovui, žinios privalomos, jas tikrina kasmet, uždeda kryžiuką, kad žinai... Jei kryžiuko neturi – negali dirbti... Būtina identifikuoti rizikos veiksnius, juos dinamiškai įvertinti kas savaitę (jei tai stacionarinis pacientas), jei ne – kiekvieno vizito metu... Privaloma žinoti, kokį klausimą paklausti, kada, ką matyti, į ką žiūrėti ir t. t. Ko pas mus nereikalaujama visai. Visai. Gali nežinoti ir visai nieko, gali sau dirbti ir laikyti save labai geru gydytoju. Ir kiti lako. Svarbu – kuo daugiau ligonių aptarnauti: su siuntimu, už pinigus, atsiųstus iš kaimo ar pagautus gatvėje. Visai nesvarbu. Ligonis – statistinis vienetas, nešantis pinigus Įstaigai... Tik tiek. Turėjom ir mokslinių konferencijų. Profesorius Bunevičius net iš Paryžiaus daktarę - ekspertę buvo pakvietęs apšviesti mūsų psichiatrus bei SAM'o darbuotojus... Daug medžiagos yra mokslo spaudoj, galima rasti, tik skaityk, tačiau šiandien – tai tik asmeninis gydytojo ir ligonio darbas. Taigi nori – dirbk, nori – ne... Pakaks išrašyti receptą. Jei nori – gali pranešti policijai, bet tai nėra privaloma. Kaip nori... Nei „kryžiukų“, nei „paukščiukų“ dėti nereikia: nei raudonų, nei žalių, nei geltonų... Jokių. Svarbu niekam nesukti galvos. Devintą ateiti, penktą išeiti.
Kryžiukų jokių. Neišsišokti. Nesukelti problemų. Jokių kryžiukų nėra, nereikia, juokinga. Va, baigsis projektas, kai kurios svarbios galvos nukirstos, ir vėl bus viskas kaip buvo. Iki kol kas nors pašaudys.
Na, seksas – dalykas galingas, svarbus. Dabar natūraliu būdu ne visiems pavyksta pasitenkinti, reikia stimuliatorių, iškrypimų. Kaip viena jauna pacientė skundžiasi (o panašiai skundžiasi ir kiti, abiejų lyčių pacientai, net ir tie, kurie jau pasikeitę lytį ar net nežinantys, kokios lyties jie yra – gamta pasitenkinti vis tiek šaukia...): „Nu žinot, aš nežinau, ar tekėti, nemyliu, tai manęs net oraliniu būdu nepatenkina, tai gal aš nenormali...“ Sako, va, „ kai kitą mylėjau, tai orgazmas net nuo minties ištikdavo, o dabar vargšas partneris butą nupirko, laižo mane valandą ir daugiau, o aš nieko nejaučiu...“ Na, tai labai apgailestauti tenka ir labai giliai atjausti, suprasti, padėti sudėtinga...
Seksas daugumai svarbesnis ir už valgį, ir už miegą. Žinoma, ir už garbę ar vertybes, ar moralę (na, čia jau visai archaizmai, senamadiški jausmai... pajuokos verti)...
O va, mano kolega JK, sužinojęs, kad gali paaiškėti jį, prieš 30 metų, žygdarbiams patraukę juodi, dabar nemadingi, jausmai bei gali grėsti kalėjimo kamera iki gyvos galvos – ėmė ir nusišovė... Svarstė tik 5 minutes... Savižudybė... Mažai, kas gailėjo, net dukra ir žmona sakė: „Taip jam ir reikia...“ (Žymus daktaras tvirkino savo tada mažytę dukrytę, ji buvo vaikas, dabar – savo vaikų mama... Buvo gražus nekrologas, kolegos pagerbė tylos minute. Ir visi pamiršom, ir aš pamiršau... O buvo kito mano kolegos geras bičiulis, pamiršau, nors iš jo mokiausi, o dabar prisiminiau – gyvas pavyzdys rašant tokia tema...
Glumina ir tai, kad seksualinė prievarta, deja, įdomi tiek, kiek informacija apie ją sužadina smalsumą, intriguoja, provokuoja ir didina žiniasklaidos reitingus. Žiniasklaidai tokie atvejai tampa tikromis aukso kasyklomis, žurnalistai gerai iš to pasipelno.
Na, nors jiems gerai... Na, dar proga – gauti projektinų lėšų. Irgi gerai.
Va, ir iliuzija. Suvokimo patologijos simptomas, kas iš žiniasklaidos atstovų jį žino, ir ką? Ir kam to reikia? Visai nereikia. Na, pas mus nereikia. Na, gal Afrikoje, būna iliuzijų. Gal Amerikoje. Na, gal dabar keiksnojamoje JK. Lietuvoje nėra. Visi čia psichiškai yra sveiki. Juk kitaip negalėtų dirbti. Dabar visi integruojami, visiems darbo pakanka, tik dirbk...