Iš tiesų, ne kiekvieną liberalizmą (liberalizmo atmainų yra keletas) ir ne kiekvieną krikščionybės sampratą (šių sampratų taip pat yra ne viena, ir čia neturiu omenyje konfesinio skirtumo) suderinti yra įmanoma.
Liberalizmas, teigiantis kraštutinį individualizmą, t.y. laikantis žmogų izoliuota monada, nesusijusią jokiais prigimtiniais ryšiais su kitu žmogumi ir bendruomene, yra iš principo nesuderinamas su krikščionybe. Tokiam liberalizmui laisvė yra savitikslis dalykas, apibrėžiamas tik kaip individo santykis su savimi pačiu, kaip tam tikra egoistinė energija, kitą žmogų laikanti priemone savo poreikių tenkinimui. Šiame kontekste esminė liberalų doktrinos ašis – laisvoji rinka - tampa „laukiniu kapitalizmu“, pagal kurį reguliuojamoje visuomenėje laisvė yra suvokiama kaip absoliuti individo teisė, iš principo nevaržoma jokiais moraliniais saitais ar atsakomybės už kitą skrupulais.
Ši primityvi liberalizmo samprata kilo iš kai kurių liberalizmo klasikų, ypač J. Locke‘o, tendencingų tekstų interpretacijų. Tai nėra filosofinis liberalizmas, o tiesiog nuožmus kai kurių liberalizmo idėjų „taikymas praktikoje“, deja, turintis didelę įtaką organizuojant šių dienų pasaulio politiką ir ekonomiką.
Netgi artimiausi jai mąstytojai, vadinami „libertarais“, buvo kur kas subtilesni. Antai F. Von Hayekas netraktavo laisvės kaip savitikslio dalyko, bet ją vertino tik kaip pamatinį visuomenės progreso variklį. Jis puikiai aprašo visuomenės evoliucijos eigą, jos priemones ir trukdžius, pateikia vertingų politinių analizių. Bet jis, kaip ir kiti libertarai, redukuoja žmogų į grynai socialinius procesus.
Todėl šie liberalizmai – „praktinis laukinis kapitalizmas“ ir teorinis libertarizmas – neturi nieko bendro su krikščionybe.
Su krikščionybe yra natūraliai susijęs kitokio pobūdžio liberalizmas, kurį galime vadinti etiniu arba atsakingu liberalizmu. Tačiau su pastaruoju (jį pristatysime netrukus) negali derintis tam tikra redukcionistinė krikšionybės ir Bažnyčios samprata. Jeigu krikščionybę suvoksime kaip privalomų dogmų rinkinį, kaip tam tikrų iš viršaus nurodomų ir nediskutuotinų vertybių sistemą, kaip lazdos moralę, tokia krikščionybė neturės nieko bendro su liberalizmu. Bažnyčia, kuri savo praktikose taip išaukština visuomeninius interesus, kad individas ir jo laisvė yra išstumiami iš jos veiklos horizonto, neturi nikeo bendro su liberalizmu.
Kas yra atsakingas liberalizmas ir su kokia krikščionybe jis yra suderinamas?
Atsakingojo liberalizmo šerdis – taip pat individas ir jo laisvė. Tačiau jie nėra traktuojami kaip žmogaus ego įtvirtinimas kito žmogaus ir aplinkinio pasaulio sąskaita. Atvirkščiai, individas yra vertinamas kaip asmuo, kuris yra natūraliai atsivėręs kitam, palaiko prigimtinį santykį su kitu žmogumi. Šis santykis – tai atsakomybės ne tik už save, bet ir už kitą santykis, reiškiantis norą matyti laimingu ne tik save, bet ir kitą.
Pabrėžkime, kad ši nuostata nėra koks nors naivus pasiryžimas būti geram, bet kyla iš prigimtinės, ontologinės žmogaus tiesos: žmogus, kaip individas, negali būti laimingas be pozityvaus, visų laimę didinančio santykių su kitais žmonėmis tinklo. Tai individualizmas, bet ne bet koks, o etinis individualizmas. Jis reiškia, kad atsakomybės už kitą sąvoka priklauso žmogiškojo individo prigimties tiesai: autentiškas žmogaus „aš“ yra apibrėžiamas per atvirumą kitam – būtent santykio kategorija išreiškia asmens kokybę, etinę žmogaus kokybę. Todėl atsakingo liberalo negąsdina senasis Aristotelio žmogaus apibrėžimas: „Žmogus yra bendruomeninė būtybė“. Atsakingas liberalas bendruomenę, rūpinimąsi visų laime, traktuoja kaip natūralią terpę individo laimės siekiui. Individas nėra viršesnis už bendruomenę.
Tačiau liberalas lygiai taip pat vengs ir priešingos nuostatos – individo subordinacijos bendruomenei: principinis bendruomenės primatas individo atžvilgiu yra taip pat atmestinas. Kitaip tariant, jeigu paklaustume atsakingo liberalo, kuri tikrovė – bendruomenė ar individas – užima aukštesnę hierarchinę pakopą jo visuomeninio gyvenimo sampratoje, jis turėtų atsakyti: abu užima tą pačią aukščiausią vietą. Atsakingo liberalo politinis talentas yra sugebėjimas derinti individualius ir bendruomeninius poreikius, siekiant nenuskriausti nė vieno iš šių polių ir vadovaujantis tokia taisykle: tikro, apčiuopiamo, patiriamo gyvenimo vieta yra tik individas (realus ontologinis vienetas yra individas, „bendruomenė“ yra abstraktus dydis, jos niekada nesutikame taip pat realiai, kaip sutinkame individus), bet individo gyvenimo kokybė bus pasiekta tik bendruomenėje, tik augant bendruomeninio gyvenimo kokybei. Štai kodėl atsakingam liberalui nepaprastai didelę reikšmę turi subsidiarumo principas, prie kurio dar grįšime.
Kodėl šis atsakingas už kitą žmogus ir politikas gali vadintis liberalu? Todėl, kad jis pripažįsta, jog autentiškas žmogiškojo individo ir žmogiškosios bendruomenės gyvenimas gali būti tik laisvas. Tik laisvai priimti apsisprendimai, tik tos mintys, polėkiai, kūryba ir planai, kurie kilo ir buvo apgalvoti vidinės laisvės terpėje, gali atitikti žmogaus tiesą ir būti verti žmogaus. Todėl atsakingas liberalas dės visas pastangas, kad visuomenėje tarptų kiekvieno žmogaus vidinė laisvė bei būtinas jos korelatas – išorinė jos raiška, išorės laisvė. Liberalios ir atsakingos politinės doktrinos esmė – valstybinis rūpestis sudaryti sąlygas kiekvienam individui laisvai mąstyti ir kurti bet kurioje asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo srityje bei užtikrinti viešąją erdvę šios laisvės raiškai tiek, kiek ji nepažeidžia atsakomybės už kito laimę principo.
Pabrėžkime, kad atsakinga liberali visuomenė savo nariui taip pat suteikia teisę klysti: geriau yra nuoširdžiai suklysti ir pasimokyti iš klaidos, nei, bijant padaryti klaidą, vadovautis bendromis mąstymo klišėmis, minios nuostatomis, asmeniškai neapmąstyta tradicija. Žinoma, tokiu atveju reikia kelti klausimą, kokiu mastu valstybė turi padėti atsitiesti klaidą padariusiam žmogui, po tam tikro laiko norinčiam „iš naujo pradėti gyvenimą“. Šis klausimas yra dalis globalesnio klausimo: koks turi būti minėtas sąlygų realizuoti savo laisvai pasirinktą gyvenimo projektą minimumas? Bet tai jau konkrečios politikos, ypač socialinės, sveikatos, švietimo, darbo politikos, atsižvelgiančios į realią tam tikru metu susiklosčiusios valstybės padėtį, klausimas.
Ekonominiame ir verslo lygmenyje atsakingas liberalas priima laisvos rinkos principą, akcentuodamas individualios iniciatyvos reikšmę. Tačiau į šios rinkos funkcionavimą jis įveda dar vieną – etinį – principą: sukauptas privatus materialus gerbūvis privalo vienaip ar kitaip tarnauti visos visuomenės gerbūviui. Kokiu mastu ir būdu – tai vėlgi konkrečios ekonominės politikos reikalas, kurio centre, be abejo, iškyla mokesčių administravimo klausimas.