Šios partijos tinklapyje rašoma: „Prezidentas Kazys Grinius – pagrindinis partijos ideologijos kūrėjas [...] karo bei okupacijos metais išlikęs ištikimas demokratijos, humanizmo idealams[...]išlieka nepasiekiamu idealu daugeliui šiuolaikinių politikų.“
Ten pat primenamos tarpukario Valstiečių liaudininkų vertybės:„Aukščiausioji Lietuvos valdžia – patys žmonės per savo išrinktą Seimą.“
Taigi Seimas pripažįstamas šalies demokratijos židiniu, o parlamentarizmo dvasia, atrodo, tuoj sklidinai persmelks Plenarinę salę. Laukia kadencijos trukmės Andriaus Tapino „Laisvės piknikas“ su Kazio Griniaus marškinėliais.
Tačiau vos Tautos atstovai prisiekia su „fantazijomis“ kišenėse ir be jų, įvyksta posūkis. Iki šiol Seime būdavo„jie“ ir „mes“. Na, dar mišri grupė, perbėgėlis vienas kitas. Užbėgdamas už akių Katino Leopoldo („gyvenkime draugiškai“) pasekėjams, pasakysiu, kad egzistuoti kvazistabiliame „jie ir mes“ būvyje nėra nieko bloga. Esame Parlamentinė Respublika, o žodis Parlamentas yra kilęs iš prancūziško žodžio „parler“ (pranc. kalbėti).
Taigi kalbėti, klausytis, kalbėtis, susikalbėti ir nesusikalbėti. Svarbiausia – laisvai. Tokia yra parlamentarizmo dvasia visame demokratiškame pasaulyje. Tačiau nuo praeito antradienio Seime yra „jis“ ir „mes“. Eteryje komentuodamas Seimo statuto ir kitokius pakeitimus bei kalbėdamas apie Seimo narius, Ramūnas Karbauskis pavartojo žodį „jie“.
Taigi jis yra lyg ir kitoje dimensijoje, levituojančioje kažkur virš žemiškos eilinių Seimo narių būties. Kaip kitaip pademonstruosi solidarumą su „elito“ antipodais, tvirtai stovinčiais ant Lietuvos žemelės. Štai esu aš - ir dabar aš juos sutvarkysiu. Kaži kaip tai koreliuoja su K. Griniaus mintimi „jeigu aš atstovauju neturtingų žmonių interesams, tai nereiškia, kad aš esu visos likusios visuomenės priešas“. Beliko pasiimti popkornų ir laukti epiteto „liaudies priešai“. Duonos ir žaidimų. Tik kol kas, matyti, tik „žaidimai“.
Pakalbėkime apie duoną. Tą mūsų visų pyragą, kurį netrukus dalinsim. Opozicijai tenkantis toks pyrago dalybų prižiūrėtojo, t. y. Biudžeto ir Finansų komiteto pavaduotojo, portfelis atiteko vienai iš gražiausių Seimo narių, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos seniūnei Ritai Tamašunienei. Kad Rita Tamašunienė yra gražesnė (mano subjektyvia nuomone) už ilgametį Biudžeto ir Finansų komiteto pirmininką Kęstutį Glavecką, tai taip, atrodo, ir skaičiuoja ne blogiau, bet tiesa ir ta, kad LLRA-KŠS opozicine frakcija nepasiskelbė. O tai su statutu negražiai nesiderina. Vėliau susigriebta ir nestatutinę neteisybę pažadėta ištaisyt.
Bet pamoka apie paprastų skaičių galią sudėtingiems skaičiams galimai išmokta. Toliau dalydamas komitetų pyragaičius Povilas Urbšys su konservatoriais juokauja: „balsuosit už S. Skvernelį – gausit viską, ko norit“. Bet R. Karbauskis juokų nesupranta: „šitokių sprendimų, be manęs, niekas negali priimti. O aš niekam nieko nesiūliau.” Visi lieka po pamokų, pyragėliai perdalijami.
Lenkė laiką idėjomis prezidentas Kazys Grinius, tačiau apie informacinės visuomenės plėtrą nutylėjo, tai šmaukšt paukšt – ir komitetas dingo. Užtatai atsirado Kultūros komitetas. Tikrai reikalingas. Tačiau kuria ne institucijos, ne komitetai ir net ne darbo grupės. Kuria žmonės. Duok, Dieve, sveikatos naujajam komiteto pirmininkui Ramūnui Karbauskiui – profesionaliam verslininkui ir agronomui, prodiuseriui ir mecenatui.
Štai dar keli epizodai iš Seimo komitetų tvėrimo operetės. Chaotiškai surengto „kastingo“ į pagrindines oponuojančių roles nepraeina tokie savo temų grandai, kaip Antanas Matulas sveikatos (ir kovos su alkoholizmu) ar Vytautas Juozapaitis kultūros srityse.
Opozicijos lyderio vaidmuo iš scenarijaus išbraukiamas apskritai, neapibrėžtam laikui. Su nerimu stebiu, kaip šios kadencijos Seime parlamentarizmo dvasia garuoja pro komitetų langus: „kalbėtis“ virsta „kalbėti“, o „klausytis“ virsta „klausyti“. Ir jei neklausysi – tai nekalbėsi. Tai liudija ir pirmoji gegutė, užkukavusi iš Naisių bastiono Seime. Dovilė Šakalienė, neskirta komiteto pirmininke, ėmė atvirauti, jog neskirta, nes turi savo nuomonę. Kas galėtų paneigti.
Tiek apie vis dar Seimą, kuriame savaitės pabaigoje prisistatė būsimas Ministras Pirmininkas. Tas pats, kuris neseniai sakė: „Aš net neabejoju, kad tie, kurie feisbuke labai rūpinasi mūsų valstybės gynybiniais pajėgumais, daug reiškiasi kalbėdami, kaip reikia stiprinti, ginti Tėvynę, jeigu išauštų ta „x“ diena, net neabejoju, jog jie atsidurtų kažkur Vakaruose ir iš ten Tėvynę mylėtų arba labai smagiai prisiektų naujai okupacinei valdžiai.“
Taigi kol akys srūva ašarom dėl „elito“ patyčių internetuose, diametraliai kertama į patyčių sąvoką nebetelpančiais kaltinimais valstybės išdavimu... Romanas „Naisiai“ perauga į F. Kafkos „Procesą“.