Man nekilo klausimas dėl to, kad jis pats atsisako vykdyti savo, kaip piliečio, pareigą. Negalėjo kilti abejonių ir dėl to, kad jis ir kitus mūsų šalies žmones ragina nedalyvauti išreiškiant pilietinę valią.
Bet kuriam politiniu gyvenimu besidominčiam žmogui akivaizdu, kad toks kalbėjimas ir veikimas viešojoje erdvėje reiškia de facto pilietybės atsisakymą. Jei asmuo nevykdo savo pilietinės pareigos, jis faktiškai „nusipilietina“. Tokia persona realiai tampa NEPILIEČIU bent jau pagal vieną požymį. Taigi, kodėl jis taip pasielgė?
Tikras pilietis domisi savo pilies, savo valstybės reikalais, jis pasiruošęs savo pilį ginti ne tik nuo fizinių, taip pat ir karinių pavojų. O juk egzistuoja ir nefizinės, neapčiuopiamos grėsmės – realios padėties, bendrojo gėrio nesuvokimas, negebėjimas veikti solidariai dėl bendro tikslo ir panašiai.
Bet jei individui pilies, tai yra valstybės, reikalai nesvarbūs, jei jis nedalyvauja piliečių sueigose, jis nusišalina nuo savo pilietinių pareigų. O kas, jei toje sueigoje susirinks tik pilies priešų agentai, svetimų samdyti žmonės ir nubalsuos, kad pilies ginti nereikia, ją reikia atiduoti svetimiems?
Nedalyvaudamas piliečių sueigoje pilies gyventojas prisideda prie to, kad pilį perimtų ir ją toliau valdytų svetimi. Akivaizdu, kad savo nedalyvavimu tas gyventojas griauna pilies galias išgyventi, apsiginti.
Tikiuosi, šis sąlyginis pavyzdys įtikino jei ne visus, tai daugumą skaitytojų, kad nedalyvavimas bendrojo, viešojo pasirinkimo procedūroje gali reikšti ne tik „nusipilietinimo“, bet ir bendro reikalo – respublikos – išdavystę. Ir kad tai – ne politiko, o antipolitiko bruožas.
Turiu galvoje tą atvejį, kai agituojama nedalyvauti piliečių sueigoje. Duotu atveju referendume dėl žemės, dėl pačios referendumo procedūros palengvinimo.
Verta turėti galvoje tai, kad yra skirtumas, kai į referendumą neateina gyvenimu pilyje nusivylę, pilietiškai degradavę pilies gyventojai ir „aukštuomenės“, „bajorų“ atstovai. Jie yra formalūs ar/ir neformalūs pilies gyventojų lyderiai. Nuo jų kalbėjimo ir veikimo būdo dideliu, jei ne lemiamu, mastu priklauso pilies-valstybės išgyvenimo perspektyva.
Jeigu lyderiai žmonių netelkia bendram tikslui – valstybės išgyvenimui ir gerovei, jie faktiškai prisideda prie jos griūties. Jie yra antipiliečiai.
Ir atvirkščiai – jeigu pilies-valstybės „aristokratija“ (gr. „aristos“ – geriausias, „kratos“ – valdyti) elgiasi pilietiškai, gina bendrus pilies-valstybės interesus, telkia visus gyventojus dėl bendrojo gėrio – saugumo, gerovės, – pilis yra stipri.
Vadinasi, pajėgi apsiginti. Apsiginti nuo karinių, energetinių, informacinių ir kitų grėsmių.
Taigi, Vytautas Landsbergis ir jo aplinka savo raginimais nedalyvauti referendume neabejotinai griauna pilietinės visuomenės pamatus Lietuvoje, nes skatina gyventojų pilietinę apatiją.
Kas kita, jeigu jis būtų pats atėjęs ir raginęs kitus ateiti ir balsuoti „prieš“. Taip jis realizuotų savo, kaip piliečio, teisę ir pareigą pareikšti savo nuomonę svarbiais valstybės gyvenimo klausimais bei paraginti tai daryti kitus. Juk jis nėra eilinis pilies gyventojas – jis politinis „bajoras“.
Šia prasme prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir premjeras Algirdas Butkevičius atliko savo pilietinę pareigą – dalyvavo referendume. Kaip jie balsavo – tai jų asmeninio apsisprendimo klausimas. Tačiau niekas jų negali apkaltinti pilietinio sąmoningumo griovimu.
O V. Landsbergio atveju išlieka klausimas: KODĖL jis de facto atsisakė Lietuvos pilietybės? Gal tai nuoširdus situacijos nesuvokimas? O gal tai – priešiškų mūsų šaliai jėgų įtaka žinomo politiko veiksmams? Manau, atsakyti į šiuos klausimus gali tik pats profesorius.