Pagal mūsų Konstitucijos tėvų užmanymą – ačiū jiems – aukščiausią valdžią šalyje turi Tauta, t.y. jos piliečių bendruomenė. Antra valdžios pakopa po jos yra Tautos rinkti atstovai – Seimo nariai.
Speciali vieta Konstitucijoje yra skirta ir šalies Prezidentui. Jis renkamas Tautos ir turi nemažas galias teisėsaugos bei užsienio politikos srityse. Vis dėlto didžiąja dalimi Lietuva – parlamentinė respublika. Mūsų parlamentas formuoja Vyriausybę, turi dideles parlamentinės kontrolės teises. Veikdamas Tautos vardu jis gali daug – tokios konstitucinės teisės egzistuoja. Deja, per dažnai mūsų parlamentas lieka pasyvus net svarbiausių politinių, ekonominių ir socialinių procesų stebėtojas. Ir „aukščiau stovinčio“ asmens užgaidų vykdytojas.
Ir dėl tokios padėties nemažą kaltę turi prisiimti premjeras Algirdas Butkevičius. Stebint jo elgesį susidaro įspūdis, kad jis BIJO Prezidentės ir nedrįsta ginti savo, kaip Vyriausybės vadovo, bei Seimo Konstitucinių teisių. Tai buvo galima stebėti nuo pat šios parlamento kadencijos pradžios.
Nors tuomet susiformavo galinga, bent skaičiaus požiūriu, valdančioji koalicija, į kurią įėjo 86 Seimo nariai. Tokia dauguma galėjo priimti vos ne konstitucinio lygio teisėkūros sprendimus. Ta koalicija galėjo, nes turėjo stiprų rinkėjų mandatą, savo nuožiūra formuoti Vyriausybę, priimti stiprią Vyriausybės programą, ruošti įstatymus esmingai koreguojančius ekonominės politikos strategiją ir t.t.
Bet tam reikėjo stiprios lyderystės. Ją turėjo užtikrinti svarbiausios koalicijos partnerės –socialdemokratų partijos pirmininkas tapęs Vyriausybės vadovu. Deja, nuo pat pradžių jautėsi, kad jis Prezidentės atžvilgiu elgiasi baikščiai. Kada nors paaiškės to baikštumo tikrosios priežastys. Galbūt jis jautė ir jaučia grynai psichologinį Prezidentės pranašumą – ji yra dominuojančio tipo asmenybė? O gal būta kokio nors, kad ir smulkaus, šantažo?
Kad ir kaip būtų, Premjeras praktiškai niekada nesipriešino, kai Prezidentė „užsikaprizindavo“. Pavyzdžiui, kai ji aikštingai „išbrokavo“ dvi Darbo partijos kandidates į ministres. Suruošusi joms žeminantį kalbos egzaminą. Kaip parodė laikas, tai buvo nesolidus Prezidentės politinis kaprizas. Tačiau didžiulę atramą Seime turintis A.Butkevičius nedrįso pasakyti ambicijomis užsižaidusiai Prezidentei – „Stop. Tas kandidates mes, Seimo dauguma, palaikome“.
Tai, kad Premjeras praleido progą pakovoti už parlamentinę respubliką, parodyti, kad Tautos atstovų, kad ir tikrai neidealių, valia yra aukščiau už D.Grybauskaitės aikštijimasi, rodo vėlesni įvykiai. Viena iš „išbrokuotųjų“ – Loreta Graužinienė tapo Seimo pirmininke, o kita – Virginija Baltraitienė po kurio laiko visgi buvo paskirta, kad ir kitos ministerijos, vadove. Dabar nekalbama apie tai, ar jos išmoko užsienio kalbas. Nors akivaizdu – tikrai neišmoko. Nekalbama ir apie jų pakilusią kvalifikaciją – ji iš esmės liko ta pati.
Čia kalbame apie konstitucinių Premjero ir Prezidentės atsakomybių padalijimą ir atskyrimą. Didžiausia atsakomybė už sėkmingą Vyriausybės darbą tenka Premjerui. Jis atsako prieš Tautą už sėkmingą Vyriausybės darbą. Taip pat ir už Vyriausybės nesėkmes, kurios gali kilti ir dėl nevykusio ministrų kabineto suformavimo. Bet į pastarojo formavimą aktyviai kišasi Prezidentė. Taip ji faktiškai prisiima ir atsakomybę už Vyriausybės veiklą. Bet atsakomybės ji kratosi ir kiekviena patogia proga kritikuoja ministrų kabinetą.
Prezidentė gali blokuoti ministrų paskyrimą, bet tik ypatingu atveju – jeigu, tarkim, turi patikimų duomenų, jog į ministrus skiriamas asmuo įtariamas korupciniais ryšiais. Aukščiau minėtu dviejų politikių skyrimo į ministres atveju to nebuvo. Vadinasi, suklydo abu valstybės vadovai – vienas norėjo pademonstruoti savo dominavimą, kitas nepasakė tvirto „Ne“ savo konstitucinių galių ribas peržengusiai Prezidentei. Ir tai tęsėsi per visus trejus šios Seimo kadencijos metus. Iškilus nuomonių skirtumui tarp Premjero ir Prezidentės, praktiškai visada A.Butkevičius klūpteli – „Taip, Jūsų Ekscelencija“.
Atrodytų, kad visa tai, apie ką kalbame, yra dviejų svarbiausių valstybės figūrų grynai tarpasmeninių santykių klausimas. Iš tikrųjų taip nėra – tai konstitucinę, politinę, ekonominę ir socialinę reikšmę turintys dalykai. Tai valstybės valdymo kokybės užtikrinimo klausimai.
Pagal mūsų Konstituciją, Prezidentui skirtas nemažas vaidmuo teisės ir užsienio politikos srityse. Čia ji ir turėtų aktyviausiai reikštis. Ūkio, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir panašūs klausimai yra Vyriausybės prerogatyva. Vyriausybė su savo ministerijomis valdo ir atsako už aukščiau minėtas ir kitas sferas. Tačiau Prezidentė tiesiog „įsilaužia“ į minėtas Vyriausybės atsakomybės sferas. O Premjeras gėdingai tyli. Tai galima manyti esant ne tik asmeniniu Premjero pralaimėjimu. Tai – visos valdančiosios koalicijos pralaimėjimas. Be to, taip daroma žala viešajam nacionaliniam interesui.
Norite daugiau pavyzdžių? Prašom. Prezidentė D.Grybauskaitė uzurpavo teisę dalyvauti Europos Vadovų Taryboje (EVT). Juk ten paprastai dalyvauja Vyriausybių vadovai, nes dauguma ten svarstomų klausimų yra susiję su vykdomosios valdžios sprendimais – su ūkio politika, su ekonominiais santykiais, su biudžetu, su tarpusavio prekybos klausimais ir t.t. Ir daugiausia kompetencijos visais šiais klausimais yra sukaupta VYRIAUSYBINĖSE struktūrose, o ne gerokai mažiau žmogiškų išteklių turinčioje ir viešųjų finansų nevaldančioje prezidentūroje. Vadinasi, į Europos lyderių forumus mes siunčiame ne kompetentingiausią ir tiesiogiai už minėtus klausimus atsakingą asmenį, o ambicingiausią. Nors tos ambicijos dažnai nepagrįstos realia kompetencija ir realia politine atsakomybe. Juk ir viena, ir kita yra sutelkta Vyriausybėje.
Juk jeigu Europos Vadovų Taryboje priimami Lietuvai svarbūs, tarkim, migracijos sprendimai, geriausiai juos retransliuoti valstybės institucijoms, perduoti vykdymui gali Premjeras. Išimtį, galbūt, sudarytų kai kurie europiniu mastu svarstomi ir priimti bendro pobūdžio sprendimai Europos Sąjungos saugumo ir tarptautinės politikos klausimais.
Kai į EVT vyksta Prezidentė, išskyrus aukščiau paminėtus atvejus, bet ne Premjeras, komunikacija tarp valstybinių institucijų tampa komplikuotesnė, sunkesnė. Kai kas gali pasakyti – Prezidentė, būdama psichologiškai agresyvesnė, labiau dominuojanti asmenybė, pasiima tiek galių, kiek jai leidžia kiti politinės erdvės dalyviai. Taip pat ir Premjeras. Taip, tai tiesa, bet tam paėmimui, ar grubiau – uzurpavimui, turi būti ribos. Ir tas ribas Premjeras turi saugoti. Juk kalbama ne apie dviejų privačių asmenų santykius, o apie dviejų svarbiausių politinių figūrų santykius, apie antikonstitucinį valdžių perdalijimą, kurio rezultatas – ženklus poslinkis prezidentinės santvarkos link.
Parlamentinės respublikos sąskaita. Pasikartosiu – tai yra antikonstituciška. O Konstituciją turi sergėti ne tik Prezidentė, bet ir Premjeras. Nes jie abu yra davę priesaikas laikytis Konstitucijos ir kovoti už joje įtvirtintus principus ir vertybes.
Deja, taip nėra. Vadinasi, ne tik Prezidentė, bet ir Premjeras daro nuodėmę, laužo priesaiką ignoruodamas esmines Konstitucines nuostatas.
P.S. Neseniai žiniasklaidoje perskaičiau žinią, kad Prezidentė pasirašė svarbią, strateginę sutartį tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl magistralinio dujotiekio finansavimo. Kaip taikliai sako žinios autorius, žurnalistas – prezidentė D.Grybauskaitė ir vėl premjerauja. Taip ir norisi šūktelėti – „O kur mūsų Premjeras?“. Juk dujotiekiai yra akivaizdžiai Premjero kompetencijos klausimas.