P. Auštrevičius. Mūsų teisės – ar tikrai „vienodai šviečia“?

Lietuvos atveju, be abejonės, įtakos turėjo ilgi okupacijos dešimtmečiai. Kita vertus, jau ketvirtį amžiaus esame laisvi. Kas trukdo pasiekti ryškesnių pokyčių? Žmogaus teisės išbandomos ne vien skurdu, totalitariniais režimais, karais, konfliktais ar persekiojimais. Dar yra žmogaus orumas, privatumas, teisingumo jausmas.

Nėra kito būdo tai užtikrinti, kaip tik patiems vardan jo kovoti. Jei Lietuvoje skaičiuojame, kad šiemet net 40 tūkst. žmonių iš šalies emigravo ir dėl to, kad trūksta orumo ar teisingumo, turėtume sau atsakyti, kokiais veiksmais ar žodžiais prisidėjome prie to, kad keistume padėtį? Ar visuomet tik „aplinka“ kalta?

Mano galva, Žmogaus teisių diena yra padrąsinimas imtis veiksmų. Jei būsime sukaustyti praeities baimių, ten ir liksime. Žmogaus teisė – tai ne paklusti kieno nors diktatui, o ginti ir kovoti už savo bei kitų laisves, vertybes ir principus.

Taigi jei kas nors vis dar rūšiuoja žmones pagal rasę, kilmę, tautybę ar jų tikimą Dievą – reikia pasakyti, kodėl jiems nepritariame ir kodėl jiems nepavyks. Jei kas nors imasi smurto ar jį pateisina – reikia pasakyti, kodėl jie yra silpnesni.

Kartais galime ne vien pasakyti – galime rodyti savo pavyzdį, ne atstumti žmones, o juos priimti. Netrukus laikysime atjautos egzaminą sutikdami pabėgėlius iš karo zonų.

Tad visiems manantiems, kad yra antrarūšių žmonių ar nesvarbių teisių, reikia įrodyti, kodėl galvojame priešingai. Galvojantiems, kad moteris neverta uždirbti tiek pat, kiek vyras – turime įrodyti, kad ginsime teisę į sąžiningą atlygį. O valdžiai, užsiimančiai giminaičių įdarbinimu ir plaukiančiai pasroviui, apie savo poziciją pranešime balsuodami rinkimuose.

Kai būsime drąsūs, nesitaikstysime ir netylėsime – tada ateis tikrosios permainos. Pirmyn.