P. Auštrevičius. Europa rusiškoje pirtyje

Žinoma, turiu omenyje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) sprendimą Strasbūre, kur nutarta pratęsti Rusijos balso teisės suspendavimą, ir ES užsienio reikalų ministrų sprendimą Briuselyje – dėl sankcijų Rusijai pratęsimo. Nors abu sprendimai teigiami, jų svoris – skirtingas.

ETPA sprendimą tikrai galima vadinti atitinkančiu sveiką protą, nepaisant kai kurių Rusijai draugiškų valstybių pozicijos. Tą akivaizdžiai parodė ir desperatiški bei, reikia pripažinti, juoką keliantys rusų delegacijos pareiškimai, esą pati Rusija traukiasi iš Tarybos. Pirmyn – dėl valstybės, prisidedančios prie karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui, Europos Taryba tikrai neliūdės.

Tuo metu ES užsienio reikalų ministrų sprendimas, kuriuo iki rugsėjo pratęstos sankcijos Rusijai bei apribojimai dėl Šengeno vizų, nėra pakankamas. Ar optimalus? Taip pat abejoju.

Nepageidautinų asmenų sąrašo išplėtimas ir panašūs veiksmai neprivers Kremliaus sustoti. Jau rašiau, kad tam reikalingas gerokai platesnis, visapusiškas Rusijos boikotas. Todėl ES užsienio reikalų ministrų priimtas sankcijų paketas yra ne visai adekvatus esamai situacijai.

Geras ženklas bent tai, kad Graikiją šiaip ne taip pavyko įtikinti „praleisti progą“ išnaudoti savo veto teisę balsavime dėl ES sankcijų Rusijai. Po rinkimų Graikijoje didžiausią nerimą kėlė naujosios Alexio Tsipro Vyriausybės žygiai keičiant ekonomikos kursą. Tačiau tikroji rizika, kaip matome, yra bendrosios ES užsienio ir saugumo politikos ardymas bei griovimas.

Iš naujojo Graikijos premjero vadovaujamos komandos galima tikėtis įvairių žaidimų, kurių tikslas – išbalansuoti ES laivą. O painūs Graikijos Vyriausybės narių išvedžiojimai, esą jie tik pateikė skundą dėl iš anksto nesuderintos ES pozicijos (o ne dėl pačių sankcijų Rusijai), primena pakankamai pigią propagandinę retoriką.

Silpnoji ES grandis šiandien aiški, ir ja Kremlius, be abejonių, bandys pasinaudoti. Lygiai taip pat, kaip jau sėkmingai išnaudojo klausimą derybose su atskiromis ES šalimis – dėl maisto produktų embargo atšaukimo.

Lietuvos eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, būdamas atsakingas už šią sritį, galėjo laiku išsklaidyti abejones ir įnešti aiškumą. Galėjo pasakyti stop. Tačiau nei komisaras, nei jo vadovaujamas biuras to nepadarė. Žiniasklaida buvo pilna pasiaiškinimų ir ginčų, bet tai menka paguoda. Vieningos ES rinkos griovimas nebuvo sustabdytas.

Dabar matome pasekmes – iš didžiųjų ES valstybių Rusijos link tikriausiai pajudės gyvos kiaulės, lašiniai, jautiena, gal dar kai kas. Kuo kitokios lietuviškos, latviškos ar estiškos kiaulės? Pavienių ES valstybių laimėjimai tikrai nenustelbs daugumos ES šalių pralaimėjimo. 

Kokios pamokos? Manau, ES būtina išmokti laimėti ne tik atskirus kėlinius (ar atskirus pratęsimus), bet ir visą mūšį. Tokia saugumo kaina.