Net kritiniais momentais, Baltarusijoje virstant 330 tonų svorio būsimo reaktoriaus dalims, socialdemokratų Vyriausybė nepabudo iš letargo miego. Įprastine tvarka toliau reiškiamas „susirūpinimas“, užsienio reikalų ar energetikos ministrų laiškai Europos Komisijos vadovams – jau nebe tie metodai, kurie galėtų padėti šiandien, 50 kilometrų nuo Vilniaus įsibėgėjus griūvančioms branduolinėms statyboms.
Ir toliau laikausi pozicijos, kad padėtį iš esmės galėtų keisti tik netradiciniai veiksmai, nuožmesnis politinis spaudimas. Vieną tokių sprendimų Europos Parlamentui teikiau asmeniškai liepos pradžioje, siekdamas užkirsti galimybę atnaujinti Europos investicinio banko paskolų paketą Baltarusijai. Deja, tąsyk balsų šiek tiek pritrūko.
Leiskite paklausti – ką nuo to laiko padarė ši Vyriausybė? Pažadai, kad Baltarusijos bus ir toliau reikalaujama įsileisti tarptautinius ekspertus, jau tampa niekiniai. Kaip ir užsienio reikalų ministro „nuraminimai“, kad dėl atominės jėgainės statybos ES vadovų formate klausimus kelia ne tik Lietuva, bet ir Latvija (!).
Per tiek metų ši Vyriausybė visoje Europos Sąjungoje sugebėjo rasti vieną užtarėją – Latviją – ir tuo dabar verta didžiuotis? Ką jau kalbėti apie tai, kad tapęs Europos Parlamento nariu ir pradėjęs kelti Astravo klausimą Europos Komisijoje iš jos vadovų išgirdau, kad jiems tam tikra informacija dėl jėgainės statybų buvo naujiena... Jau nenustebčiau, jei ši Vyriausybė savo kadencijos pabaigoje pagalbos kreiptųsi į Olimpinį komitetą. Tai vainikuotų visas „pastangas“.
Jeigu 330 tonų, „nukritusių“ ant Lietuvos Vyriausybės laiškų rašytojų stalo, neišjudino Lietuvos lyderystės ES užsienio ir saugumo politikoje Astravo klausimu, akivaizdu, kad pokyčiai – jau kitos Vyriausybės uždavinys.
Ryžtingumo pavyzdį galime imti iš Lenkijos, kurios antimonopolinė žinyba įteikė neigiamą išvadą dėl Baltijos jūros dugnu planuojamo tiesti rusiškų dujų eksporto dujotiekio „Nord Stream 2“. Tai veiksmai, ne žodžiai, kurie ir siunčia signalą, jog nepasiduosime Kremliaus diktatui. Nesvarbu, kur – Astrave ar Baltijos jūroje. Beje, įšalę santykiai su jau minėta Lenkija (kuri galėtų būti ypač naudinga mūsų partnerė ES) yra dar vienas šios Vyriausybes neveiklumo ir negebėjimo burti Lietuvai gyvybiškai būtinus aljansus pavyzdys. Bent jau Europos Parlamente Lenkijos politikai tvirtai remia Lietuvą. Taigi tereikia aktyviai dirbti, bendrauti ir bendradarbiauti.
Faktas: viena Lietuva nėra pajėgi kovoti su branduoliniu monstru, bet būtent Lietuva turi pasirūpinti, kad šioje kovoje neliktume vienui vieni.
Jeigu Europos Sąjunga leis Baltarusijos (ir Kremliaus) režimui suprasti, kad griūvantis Astravas sugriaus bet kokius finansinės paramos ir kitus tiltus į Vakarus, Minskas turės priimti sprendimą. Ir tai bus kur kas daugiau nei savaime aiškus Lietuvos pareiškimas, kad nepirksime baltarusiškos elektros.