aA
Įvairios mintys šeštadienį nuo pat ryto jaukė protą tol, kol susigulėjo tarsi į vieną. Tik pasižiūrėjusi į 2013 ir 1991 metų kalendorius supratau, kodėl galbūt tai vyksta. Prieš 22 metus sausio 12-oji buvo šeštadienis, šiandien – taip pat.
Neringa Venckienė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Laiko ženklai savyje nešiojasi tą kažką mistišką, ko mes nepastebime per nenuilstantį bėgimą.

Prieš 22 metus, sausio 12-osios šeštadienį Lietuva buvo įaudrinta. Jau po Spaudos rūmų Vilniuje šturmo ir užėmimo, po dar kitų sovietų kariškių išsišokimų. Jauna, nė metų neturinti valstybė sulaukė ir savo kraujo valandos. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją.

Pamenu tuomet tik paskutines Lietuvos televizijos žinių laidos transliacijos akimirkas, vėl pasijungusį laisvą kanalą iš nelabai toli mūsų esančių Sitkūnų, po kelių dienų ar net savaitės per rankų rankas atkeliavusį laikraštį „Laisva Lietuva“, kurio antraštė buvo juoda: „Kruvinasis sekmadienis“.

Šiandien mes gyvename taikoje. Be nerimo, kad vėl į kažkurį miestą, į kažkieno namus atšliauš svetimi tankai ir traiškys, šaudys niekuo dėtus žmones. Kaltus tik tuo, kad stoja už savo Tėvynę.

Bet toje taikoje, kuri per daugiau nei du dešimtmečius buvo ypač gera tik savai, pačių išrinktai valdžiai, mes nepastebėjome nuosavų, į mūsų vidų atšliaužusių tankų. Tai – netiesos, neteisingumo, apgaulės, korupcijos, veidmainiavimo mašinos. Tik prieš jas nesiginame, nes jos pažymėtos nebe raudonomis, o trispalvėmis vėliavomis. Jos skirtos ne traiškyti minią, o gniuždyti sąmonę, laisvą mintį, idėjas ir siekius.

Neįsižeiskite, bet Sausio 13-oji ir 2012 metų gegužės 17-oji man yra kone tokio pat jautrumo datos. Prieš 22 metus aš, dar būdama jauna studentė ir Lietuva tikėjusi jos pilietė, išgyvenau dėl viso krašto ateities. Pernai – dėl mažosios brolio Drąsiaus Kedžio dukrelės likimo.

Į mano tėvų, mergaitės senelių namus brovėsi ne sovietiniai, o savi, uniformuoti, gerai ginkluoti ir išmuštruoti vyrai. Jų buvo net 240. O gal ir daugiau. Su, pasak „Delfi“ konferencijoje praėjusį penktadienį pasisakiusio profesoriaus Vytauto Landsbergio, „sambistu“ priešakyje.

Tas rytas neišdildomai įstrigo į kiekvieno mūsų atmintį kaip pasibaisėtino valdžios brutalumo, žiaurumo vaikystei ir elementaraus žmogiškumo išniekinimo pavyzdys. Jis akivaizdžiai parodė, kad žmogus mūsų valstybėje, už kurią tiek kovojome, kurios taip siekėme, yra niekas. Kad policija, atėjusi į mūsų namus, prieš nekaltą žmogų gali imtis bet kokių priemonių.

Jis parodė, kad demokratija Lietuvoje tėra iliuzija, kad, skirtingai nei Vakarų Europos šalys, tebesame policinė valstybė. Šalį valdome ne mes visi, Lietuvos žmonės, bet į vieną kumštį susitelkęs valdžios ir teisėsaugos klanas. Jis tenori vieno – toliau išlikti ir sunaikinti visus, kurie dar ieško tiesos, sunaikinti fiziškai, morališkai ar ginte išginti iš Tėvynės svetur. Kaip jau ir išginė bene milijoną, ir mes vis pastebimiau tampame išsivaikščiojančia po pasaulį tauta.

Tai, kas buvo padaryta 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje, amžiams įeis į mūsų Lietuvos istoriją kaip vienas baisiausių ir gėdingiausių jos faktų. Nes būtent valstybės pareigūnų rankomis buvo atlikta veikla, galutinai sužlugdžiusi nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, nulėmusi visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe.

Žinau, kad dėl tokio palyginimo užsitrauksiu naują kritikos laviną, tačiau neturiu moralinės teisės tylėti. Man vienodai brangus yra ir Lietuvos, ir tik mažos jos mergaitės likimas. Jei išbrauksime iš istorijos paprastą mergaitę, nesirūpinsime jos šypsena, vaikiškais troškimais, kasdieniais džiaugsmais, nebebus ir Lietuvos. Pakanka išmesti tik vieną mažą žmogutį į istorinį sąvartyną, vėliau antrą, dešimtą, tūkstantąjį, kad valstybė imtų ristis į prarają.

O Sausio 13-osios aukų atminimas man yra brangus kasmet. Tik kalendoriuje tolsta ta kruvina valstybei data, bet mintys lieka viduje, šalia. Jaučiu didelę pagarbą visų žuvusiųjų artimiesiems, draugams, bendramoksliams, bendradarbiams ar tik pažįstamiems. Linkiu Jums tvirtybės ir tikėjimo. Tikėjimo Lietuva. Tikėjimo, kad ateis diena, kai vėl didžiuosimės savo valstybe, atstatysime joje teisingumą, pasitikėjimą valdžia, jausimės saugūs ne tik gatvėje, bet ir mintyse.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Bendroje spaudos konferencijoje Zelenskis įvardijo sąlygas, kurioms niekada nepritars sutarta dėl absoliutaus ugnies nutraukimo iki 2019 m. pabaigos (105)

„Liko daug neišspręstų klausimų. Tai, kad mums iš viso pavyko atblokuoti šį dialogą, vertinu...

Tragiška lemtis ar žmonių abejingumas: vyras be gyvybės ženklų sostinėje autobusu važinėjo valandą (243)

Vilnietė jau antrą savaitę kasdien keliauja į Respublikinę Vilniaus universiteto ligoninę, čia...

Ar atgims Lietuvos rinktinėje Sabonio ir Marčiulionio duetas? laida „Krepšinio zona“ (32)

Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis – tai žaidėjai, be kurių Lietuvos krepšinio...

Lietuviai Vokietijos greitkelyje pateko į policijos akiratį – gavo baudą ne tik už greitį (283)

Vokietija garsėja savo greitkeliais, kuriuose greitis – neribojamas. Tačiau drauge šalis garsi ir...

Orų situacija Lietuvoje netrukus keisis: rytais teks saugotis pavojingo reiškinio (1)

Antradienio naktį Lietuvos padangėje debesų bus daug, tik retkarčiais pasirodys nedideli...

Siaubingą incidentą Kėdainiuose norėjo nuslėpti: sprogus fejerverkui kilo panika, apdegė žmonės (29)

Nešventinis incidentas per eglutės įžiebimo šventę Kėdainiuose. Šou atlikėjo rankose sprogus...

Sandra Vilimaitė

Ar nori likusį gyvenimą nedirbti?

Tokį klausimą užduoda finansinės sėkmės patarėjai, pinigų užkalbėtojai ir gerovės...

Šaltinis: Zelenskis su Putino pasiūlymu nesutiko Putinas apie derybų rezultatus: esu patenkintas (466)

Paryžiuje po trejų metų pertraukos įvyko Normandijos formato susitikimas ir Volodymyro...

Vaikų pramogos vandens parke vos nesibaigė skaudžia tragedija: teismas nurodė atlyginti žalą (100)

„Sužinok, kodėl net bebaimiai maorių kariai čia spiegia iš baimės! Išlaikęs ekstremaliausią...