Ne Seimo narės teisinės neliečiamybės klausimas yra šio drastiško policijos šturmo esmė. Visa sistema tarsi dirba tam, kad gėdinga akcija taptų eiline operacija, kuri būtų visam laikui ištrinta iš visuomenės atminties. Kad visi pamirštų, jog nepriklausomos Lietuvos pareigūnams neskauda širdies net vagiant iš šiltų namų mažą, klykiantį vaiką.
Siaubingosios gegužės 17-osios dienos momentai – jau niekada neišdilsiantys iš atminties mano gyvenime. Niekados nepamiršiu pareigūno, išsukusio ir sužalojusio man ranką tam, kad L. Stankūnaitė, ištikima buvusio kaltinamojo pedofilija A. Ūso draugė, turėtų visas galimybes naudoti prievartą prieš mažametę savo dukrą, pripažintą nukentėjusiąja pedofilijos byloje, kurios parodymai nesutampa su L. Stankūnaitės...
Trūksta žodžių apsakyti regėtam baisumui ir šlykštumui. Neįmanoma apsakyti to, kas buvo daroma su maža mergaite, apibūdinti tos prievartos, kuri buvo nukreipta prieš ją. Galima tik įvardyti – tai, kas įvykdyta mano tėvų namuose, buvo ne „teismo sprendimo įvykdymas“, o brutaliausias prievartinis mažametės mergaitės pagrobimo aktas. Brutaliausias jos valios nepaisymas, smurtavimas, klaikus teroras.
Bet grįškime prie klausimo dėl vaizdo įrašo.
Tarkime, taip viskas ir buvo kaip teigia D.Valys, bet kodėl prokurorai tuomet nesiryžta parodyti savo pačių sukurto tikro dokumentinio filmo apie tą baisųjį trilerį mano tėvų namuose? Kodėl jie slepia tai, ką nufilmavo, net nuo Seimo laikinosios tyrimo komisijos, kuri dar šių metų kovo 6 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pateikti visą 2012 m. gegužės 17 d. specialiosios operacijos vaizdo įrašą?
Generalinis prokuroras D.Valys, jo pavaldiniai iš Generalinės prokuratūros Žydrūnas Radišauskas ir Šiaulių apygardos prokuratūros - Nina Raugienė Seimo laikinajai tyrimo komisijai atsisakė pateikti tai, ką ir privalėtų leisti peržiūrėti parlamentarams. Ikiteisminio tyrimo duomenys juk neskelbtini tik plačiajai visuomenei, per žiniasklaidą, o paties D.Valio pasirašytos Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijos nedraudžia tokios medžiagos pateikti Seimo nariams, juo labiau – turintiems leidimus dirbti su slapta informacija.
Keista, prokurorams, policininkams galima buvo matyti tą filmuotą medžiagą ir šiandien visuomenė net nėra informuota, kiek iš viso žmonių ją matė, o tautos išrinktiesiems – nevalia. Tuomet kyla klausimas, ar Lietuva dar tebėra parlamentinė, ar jau – prokurorinė respublika?
Pademonstravęs, kad Seimas generaliniam prokurorui yra tarsi penkta koja šuniui, D.Valys galiausiai nusileido ir pametėjo trupinių – 12 sekundžių trukmės vaizdo įrašo iškarpą. Užteks, esą jums ir tiek, o kaip ir kas Garliavoje dėjosi iš tikrųjų – ne jūsų nosiai.
Tikrosios tiesos neturi teisės žinoti nei tauta, nei jos išrinktieji, nes tikra tiesa yra labai nepatogi. Galbūt net pavojinga tiek pačiam prokurorui, tiek policininkų armijai įsakymą davusiems jų vadams. Juk jie žinojo, kad neturi teisės mergaitės grobti per prievartą, negalima brutaliai laužtis į svetimus namus, niokoti jų.
Tuose namuose tą rytą buvo ir dar vienas vaikas – mano sūnus Karolis. Tik Generalinė prokuratūra ar policija šiandien barsto žurnalistams, Seimo laikinajai tyrimo komisijai šmeižikiškas paskalas, kad aš tarsi žinojau apie planuojamą pareigūnų šturmą, tad savo vaiką kažkur paslėpiau dar gegužės 17-osios išvakarėse.
2013 m. kovo 31 d. LRT Televizijos laidoje „Savaitė“ Pumprickų Nemira su Laikinosios tyrimo komisijos pirmininku Vytautu Sauliu paskelbė šmeižikišką informaciją, kad prieš Garliavos šturmą neva aš savo sūnų išvežiau iš namų, kad jis nematytų viso to košmaro, kai tuo metu mergaitei tai teko patirti.
Įdomu, kodėl komisijos pirmininkas V.Saulis manęs pačios nepaklausė, kur buvo mano sūnus. Aš būčiau Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikusi vaizdo įrašą, kaip po šmurto mano trylikos metų verkiantis sūnus išbėga iš namo, kuriame policijos pareigūnai bandė išlaužti ir jo kambario duris.
Atleiskite, tačiau kokią turi teisę bet kokio rango pareigūnas skleisti melą ir šmeižtą, jį sąmoningai platinti? Pasirodo, kad turi, nes mūsų teisinėje valstybėje kai kuriems veikėjams daromos išimtys, jiems netaikoma jokia atsakomybė už akivaizdžiai nusikalstamą veiką.
Generalinis prokuroras jaučiasi ramus, nes tikisi, kad jam neteks atsakyti nei už akivaizdžią kito piliečio šmeižto kampaniją, nei už nepaklusimą Seimo komisijos reikalavimams. Kita vertus, kiek ramus dar turi būti pats Seimas, į kurį, su pačių parlamentarų pritarimu paskirti atsakingų institucijų vadovai, akivaizdžiai valosi kojas. Ar sukrusime tik tuomet, kai mano, Neringos Venckienės, tragiška istorija taps precedentu panašiai prokurorų veiklai ateityje?