Viena iš skurstančių – tų, kurie sudaro net ne penktadalį, kaip kasmet skelbiama, bet trečdalį Lietuvos (taip sako prof. Romas Lazutka). Taip pat tų, kurie sąžiningai dirbdami neša didžiąją dalį valstybės išlaikymo naštos (žr. dr. Raimondo Kuodžio interviu).
Ciniškiausia tai, kad būtent valstybė, kurią tokie žmonės išlaiko, yra paversta pagrindine jų skurdo priežastimi – nes iš pragyvenimui nepakankamo minimumo, kurį uždirba ši socialinė darbuotoja, dar išskaičiuojami mokesčiai. „Į rankas“ ji gauna 288,53 eurus – tiek lieka iš 325 eurų minimalios algos išskaičiavus pajamų mokestį (7,22 Eur), sveikatos draudimą (19,5 Eur), „Sodros“ pensijų ir socialinį draudimą (9,75 Eur).
Ši 36,47 eurų suma – didžiausia Lietuvos politikos gėda, nes tie pinigai atimami iš vaikų, kuriuos ši moteris augina žlugdančiame skurde. Todėl ji ir daugybė kitų panašaus dydžio algas sąžiningai uždirbančių žmonių gyvena žinodami, kad jų vaikai pasmerkti emigracijai. Valstybė išlaikoma skurdinant Lietuvos ateitį – mūsų vaikų skursta net daugiau nei penktadalis, apie kurį skelbia oficialioji statistika (apie tai seniai kalba Nacionalinio mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė). Pasakykime dar aiškiau: taip naikinama valstybės ateitis.
Tačiau kaip tik dabar turime realią galimybę pradėti tai keisti. Jau artimiausiu metu Seimas galės priimti vieną iš būtinų sprendimų – nustatyti, kad nuo minimalios algos nebūtų mokami jokie mokesčiai. R. Kuodis ir kiti šį jo pasiūlymą palaikantys žinomi šalies ekonomistai jau daug metų valdantiesiems bando įteigti, kad nuo valstybės įstaigose ir privačiose įmonėse dirbančių samdinių, kurie sąžiningai skursdami suneša biudžetą, būtina nuimti neproporcingai didelę mokesčių naštą, bet įvairių partijų nomenklatūra šią idėją vienodai sėkmingai žlugdė. Vis dėlto artėjantys rinkimai, regis, padeda formuotis kritinei masei, kuri gali tą idėją paversti kūnu.
Jau šį ketvirtadienį, lapkričio 5 d., Seimas spręs, ar svarstyti Liberalų sąjūdžio įregistruotą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio pakeitimo projektą, o lapkričio 24 d. turėtų svarstyti Finansų ministerijos parengtą to paties straipsnio variantą. Liberalai siūlo nustatyti, kad nebūtų apmokestinamos mėnesinės darbo pajamos, neviršijančios 325 eurų, socdemai – padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) nuo 166 iki 200 eurų. Abu šie projektai ydingi pirmiausia todėl, kad tęsia ilgus metus puoselėjamą tradiciją, kai į įstatymus pagal politikų užgaidas įrašomi konkretūs skaičiai, kurie kaitaliojami ne atsižvelgiant į ekonomines realijas, bet pagal rinkiminius vėjus.
Todėl abiem projektams pateikiau pasiūlymus – siūlau nustatyti ne skaičių, bet principą: minimali alga nėra apmokestinama. Analogišką projektą įregistravo darbiečiai.
Už minimumą skurstančiam žmogui sprendimas susieti NPD su MMA būtų žymiai naudingesnis už A. Butkevičiaus žadamą MMA padidinimą. Socdemai siūlo NPD kilstelėti taip kukliai, kad likus dabartiniam MMA dydžiui žmonės „į rankas“ gautų vos 6 eurais daugiau, o juntamiau padėtis pagerėtų tik padidinus MMA iki žadamų 350 Eur – tada pajamos „į rankas“ padidėtų 25 eurais. Bet štai paradoksas: lygiai tiek pat jos padidėtų ir nekeičiant MMA, tik padidinus NPD iki dabartinio jos dydžio – žmogus gautų tuos pačius 25 eurus. Kitaip tariant, norint pagerinti skurstančių žmonių padėtį tiek, kiek siūlo A. Butkevičiaus vyriausybė, visai nebūtina didinti MMA.
Tačiau įstatymu įtvirtinus principą, jog minimalios pajamos nėra apmokestinamos, visa sistema taptų skaidresnė ir sveikesnė, nes politikai būtų priversti atprasti mulkinti rinkėjus priešrinkiminiais MMA padidinimais, kurie geriausiu atveju yra tik trumpo veikimo injekcija, bet iš esmės nekeičia skurstančių žmonių padėties ir tik imituoja socialinio teisingumo siekį. Žinomi šalies ekonomistai, kurių nuomonę visų pakraipų valdantieji iki šiol ignoravo, seniai kalba apie politinių cirkų daromą žalą.
Šiaip ar taip, šiuo metu dvi realią jėgą turinčios partijos – darbiečiai ir liberalai – pareiškė norą sulyginti NPD su MMA (suma, kurią liberalai siūlo įrašyti į įstatymą, atitinka dabartinės MMA dydį, todėl turiu vilties, kad sveiko proto principą deklaruojantys politikai supras, kad principas šiuo atveju svarbesnis už skaičių).
Bręstant šiam sprendimui, žurnalistas Edmundas Jakilaitis LRT laidoje iškėlė labai svarbų klausimą – iš kur gauti pinigų NPD padidinimui – tačiau paklausė tokiu dramatišku tonu, tarsi nuėmus mokesčius nuo skurdžių šalį ištiktų neišvengiamas bankrotas, nes biudžetas netektų 200 milijonų eurų pajamų, todėl, suprask, ši idėja populistinė ir ją reikia kuo skubiau palaidoti.
Manau, didelė dalis dramatizmo ir neracionalių baimių išnyktų prisiminus kelis dalykus.
Pirma – ekonomikos augimas (o 2015 m. pusmetį Lietuvos bendrasis vidaus produktas išaugo 1,3 procento, palyginti su tuo pačiu 2014 m. laikotarpiu) priklauso būtent nuo dirbančių žmonių, todėl jiems turi būti skirta adekvati dalis to augimo vaisių. Lietuvoje kol kas turime kitą tradiciją – išdalinti visiems, išskyrus dirbančiuosius, kurie ekonomikos augimą pajunta paskutiniai ir verčiami emigruoti į kitas valstybes, kur dirbantys žmonės vertinami labiau. Šias realijas puikiai iliustruoja dr. Virgio Valentinavičiaus nurodyti duomenys, kad Lietuvoje dirbantiesiems atitenka žymiai mažesnė dalis sukuriamos vertės, nei ES vidurkis – pagal šiuos rodiklius esame tarp ES atsilikėlių, o estai mus smarkiai lenkia.
Jei ekonomikos augimo vaisius panaudotume NPD padidinimui, turėtume daugiau nei pusę sumos, kurią LRT laidoje įvardijo E. Jakilaitis. Taip leidžia teigti ekonomisto Žygimanto Maurico pastaba, kad vien per pirmus aštuonis šių metų mėnesius į valstybės biudžetą buvo surinkta 90 milijonų eurų daugiau nei planuota, todėl yra rezervų didinti NPD gerokai daugiau, nei siūlo A. Butkevičiaus vyriausybė.
Dar dalį biudžeto praradimų kompensuotų padidėjęs vartojimas, nes mažas pajamas gaunantys žmonės jas visas ir išleidžia būtinoms prekėms ir paslaugoms, taip didindami PVM ir akcizų surinkimus.
Be to, nutraukus skurstančių žmonių apmokestinimą valstybė sutaupytų dalį lėšų, skiriamų socialinei paramai. Pvz., dabar už minimumus dirbantys ir nepragyvenantys žmonės ar jų šeimų nariai neretai yra priversti prašyti paramos iš valstybės – duomenys apie šią žeminančią padėtį viešai neskelbiami, bet atsakydama į mano paklausimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija juos pateikė. Taigi: 2014 m. socialinę pašalpą gavo 66 tūkst. asmenų iš šeimų, kurių bent vienas narys dirba, tam skirta 30,2 mln. litų (8,7 mln. Eur); būsto išlaidų kompensaciją gavo 28,8 tūkst., geriamojo vandens išlaidų kompensaciją – 12,9 tūkst., karšto vandens išlaidų kompensaciją – 19,8 tūkst. asmenų iš tokių šeimų, šioms kompensacijoms panaudota 12 milijonų litų (3,5 mln. Eur); nemokamą maitinimą mokykloje gavo apie 52 tūkst. vaikų, kurių bent vienas tėvas dirba, tam skirta 11,15 mln. Eur, o paramą mokyklinėms prekėms įsigyti – apie 40 tūkst. tokių moksleivių, tam panaudota 1,8 mln. Eur. Sudėję vien šias sumas, skiriamas dirbančių žmonių šeimoms, gauname dar 25,15 mln. Eur.
Esu įsitikinęs, kad ir moraliniu, ir ekonominiu požiūriu šiuos pinigus verčiau skirti NPD padidinimui, kad žmonės gautų orų atlyginimą už savo darbą ir jų šeimos pradėtų bristi iš skurdo, o ne versti juos eiti su ištiesta ranka prašinėti išmaldos.
Dar vienas rezervas – lėšos, kurių paskirtis vyriausybės pateiktame biudžeto projekte nutylėta ir nuslėpta nuo visuomenės. Piliečiai neturi jokios galimybės sužinoti, kam valdžia numato panaudoti šimtus milijonų eurų – tuo įsitikinau, paprašęs Finansų ministerijos pateikti konkrečią informaciją: ministerija atsakė, kad tokių duomenų neturi ir nėra kompetentinga turėti. Pvz., iš šio tariamai „viešo“ biudžeto visiškai neaišku, kam konkrečiai ketinama panaudoti daugiau nei 3/4 milijardo eurų, numatytų skirti Susisiekimo ministerijai. Toks biudžeto „viešumas“ tėra fikcija, kuria kvailinami piliečiai ir sudaromos sąlygos švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus.
Būtent tokio slaptumo sąlygomis pinigai, kurių trūksta gyvybiškai svarbiems dalykams, tyliai skiriami nomenklatūros ir jai artimų asmenų įgeidžių tenkinimui (pvz., tvarkyti gatvei, kurioje gyvena socdemas Seimo narys Arūnas Dudėnas ir keli jo kaimynai, vis įmantresnes formas įgyjantiems absurdiškiems projektams (pvz., už įspūdingas sumas įrenginėjant skulptūrų parkus žmonių nelankomuose miškų brūzgynuose – žinau bent kelis tokius atvejus) ar rinkėjų papirkinėjimui (prieš rinkimus patrupinant pinigų valdančiosioms partijoms priklausančių Seimo narių „tėvonijose“).
Ypač ciniškas šis biudžeto slaptumas atrodo prisimenant tą socialine darbuotoja dirbančią septynių vaikų mamą, kurią minėjau šio straipsnio pradžioje – juk būtent iš tokių žmonių sumokėtų mokesčių paslapčia finansuojami keliai Seimo nariams ir skulptūros miškų voverėms.
Todėl manau, kad panaikinti mokesčius skurstantiems ir būtina, ir įmanoma, o to nedaryti naudinga tik partinei nomenklatūrai, norinčiai toliau užsiiminėti ciniškais politiniais žaidimais.