N. Puteikis. Biudžetas: teisėjams – milijonai, kultūrininkams ir policininkams – riestainio skylė

Paradoksas: valdžia įprato girtis sukuriamo BVP dydžiu vienam gyventojui ir didėjančiomis pajamomis, bet kai ateina metas tvirtinti naują biudžeto projektą, finansų ministras staiga apsižiūri, kad sunkiai dirbantiems, bet ties skurdo riba ar net žemiau jos gyvenantiems piliečiams tų padidėjimų ir vėl neužteks – pinigų padidinti mažiausiai uždirbančių kultūros, švietimo, socialinių darbuotojų, slaugytojų bei policininkų atlyginimams tiesiog fatališkai trūksta...

Šiemet biudžetas ir vėl buvo palydėtas į Seimą optimistinėmis prognozėmis: bus surinkta 6 procentais, t. y., 1 mlrd. 228 mln. litų mokesčių daugiau, nei pernai, o Lietuvos ekonomika augs 3,4 procento.

Deja, tai tik akių dūmimas. Per svarstymus komitetuose paaiškėja, kad kultūros darbuotojų atlyginimai nebus didinami ir išliks mažiausi Baltijos šalyse – vidutinis meno darbuotojo atlyginimas Lietuvoje siekia 538 EUR (59 proc. nuo vidutinio viešojo sektoriaus atlyginimo), kai Estijoje – 1316 EUR (102 proc. nuo vidutinio viešojo sektoriaus atlyginimo). Tik trupiniai skiriami ir mokytojų, socialinių darbuotojų bei mažiausiai uždirbančių policininkų atlyginimams didinti. Neapleidžia nejauki nuojauta, jog neteisingumas tiesiog užprogramuotas biudžeto sudarytojų galvose. O gal mes tik nesugebame perprasti „jautrios“, socialdemokratiškos Vyriausybės logikos? Bandau ją suvokti.

Lietuva pažadėjo Briuseliui laikytis finansinės drausmės. Biudžetas turi tapti nedeficitinis. Todėl bet koks išlaidavimas prilygtų mirtinai nuodėmei. Galimos nebent smulkios išimtys. Tik štai koks netikėtumas – tos „išimtys“ pritaikomos sočiausiai gyvenančiam Lietuvos sluoksniui! Konstituciniam teismui paraginus, skubiai skiriama 240 mln. litų daugiausiai uždirbančių politikų, teisėjų ir valdininkų atlyginimų kompensavimui.

Didžiulis atotrūkis tarp didžiausių ir mažiausių atlyginimų valstybės tarnyboje tampa Konstitucine norma. Policijos patrulis, ugniagesys, pasenietis pagal valstybės tarnybos įstatyme nustatytus koeficientus negali uždirbti uždirbti daugiau, nei 1350 litų. Iš šios sumos dar atskaitomi mokesčiai. Palyginkime: Seimo pirmininko atstovo spaudai alga gali siekti 5873 Lt, prie kurių dar pridedama iki 50 procentų priedas už kvalifikaciją. Įstatymu įtvirtinta neįtikėtina valstybės tarnybos hierarchija. Visi tarnautojai suskirstyti į 20 kategorijų, o kiekvienoje iš jų – dar trys kategorijos. Valstybės tarnautojai gali gauti iki 70 proc. priedus prie atlyginimų.

Akivaizdu: jei šiandien reikėtų bent 10 procentų padidinti atlyginimus visiems 52 812 valstybės tarnautojų, fiskalinės drausmės politika žlugtų. Todėl kyla logiškas klausimas – ar mes esame pajėgūs išlaikyti tokį hierarchinį valdymo aparatą? Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų Lietuvoje sumažėjo 518,6 tūkst., t. y. daugiau nei 15 procentų, o nestatutinių tarnautojų padaugėjo nuo 20 302 iki 29 839, t. y., beveik 50 procentų. Manyčiau, vardan solidarumo tarnautojų skaičių reiktų mažinti nuo viršaus – sumažinkime viceministrų, Seimo pirmininkų pavaduotojų ir jų padėjėjų skaičių. Bent dvigubai sumažinkime valstybės tarnautojų kategorijų skaičių – tegu lieka dešimt. Ir, žinoma, būtų puiku, jei valstybės tarnautojų atlyginimų dydis skirtųsi ne 10 ir daugiau, o tik 4-5 kartus. 10 procentų sumažinę valdymo išlaidas, jau turėtume 82 mln. 594 tūkst. litų rezervą.

Beje, savo ekonominės konvergencijos programoje Vyriausybė yra numačiusi derinti fiskalinę politiką ir socialinius prioritetus. Ko pavyko pasiekti šioje srityje? Skurdo rizikos lygis 2013-iais, palyginus su 2012-iais, padidėjo 10 proc. – dabar apima penktadalį Lietuvos. 20,6 proc. gyventojų (apie 600 000 žmonių) gyvena žemiau skurdo ribos. Pažeidžiamiausia skurdo rizikos grupė – vaikai. Nenustebčiau, jei skursta ir valstybės tarnyboje dirbančiųjų vaikai. Štai ligonių slaugytojų atlygis už sunkų darbą – apie 1200 Lt, atskaičius mokesčius. Panašius atlyginimus gauna muziejininkai ir bibliotekininkai – žmonės, baigę aukštuosius mokslus. Iš tokių pajamų susimokėti mokesčius rubikonams, o tada pamaitinti, aprengti ir išleisti į mokyklą vaikus – ypatingų sugebėjimų reikalaujantis iššūkis.

Vyriausybė po ilgų diskusijų susirūpino – žadama 5 procentais padidinti mažiausiai uždirbančių biudžetininkų algas. Šie žmonės gaus 50-70 litų didesnį atlygį. Ar tai viskas, ką įmanoma padaryti? Dar 2001 metais Pasaulio bankas paskelbė pranešimą „Puolimas prieš skurdą“, kuriame vyriausybes paragino siekti, kad ekonomikai augant gerėtų ir nepasiturinčių žmonių gyvenimo kokybė, kad jie galėtų įtakoti viešuosius socialinius sprendimus. Deja, vietoje veiksmingos reakcijos į nejautrią ekonominę, socialinę politiką iki šiol stebime tik bejėgiškus pavienius pasisakymus.

Pirmieji stojimo į eurozoną metai Lietuvai taip pat nebus šventiniai. Nors Finansų ministerija žada gražią perspektyvą ir 3,4 proc. ekonomikos augimą, eurozonos šalys bendros erdvės ekonomikos augimą prognozuoja vis mažesnį – nuo anksčiau skelbtų 1,7 proc. jis nukrito iki 1,1 proc. Lietuvai taip pat gali tekti grįžti prie biudžeto skylių kamšymo. Gal ekonominio augimo procentai bendrame kontekste ir atrodo gražiai, tačiau 400 EUR nesiekiantys biudžetininkų atlyginimai demonstruoja gėdingą valstybės pagrindo – viešojo sektoriaus – skurdą.