Neretai, nurodyti vieną konkrečią to priežastį yra neįmanoma: aplaidumas, korupcija, apatija, pernelyg didelės abejonės ar baimė pranešti apie daromus pažeidimus – viskas turi savo vietą grandinėje įvykių, vedančių prie pavėluotos reakcijos ir neišvengiamos raganų medžioklės.
Nors bandome kovoti aiškiai ir vienareikšmiškai, tačiau bandyti pakeisti žmonių nuostatas dėl kalbėjimo apie matomą blogį, jų baimes dėl to netekti darbo ar būti kitaip pasmerktiems yra kur kas sunkiau. Kartais dar gajus sovietinis ožinimo ir stukačinimo vaizdinys taip pat daro savo.
Vis dėlto būtų įdomu paklausti tokius epitetus naudojančių „tylėtojų,“ ar patys, žinodami, kaip yra tyčiojamasi iš Kuršių marių, būtų didvyriškai tylėję.
Pranešimo kultūra yra būtent ta sritis, kurią reabilituoti ir įtvirtinti yra labiausiai verta, nes, panašu, „Grigeo“ atveju būtent vidinė informacija padėjo pralaužti ledus ir suprasti problemos mastą.
Dažnai tokia informacija yra prieinama tik asmenims, artimai susijusiems su pačia organizacija ar įmone, kurioje buvo padarytas nusikaltimas – įskaitant ir darbo santykiais. Visiškai natūralu, jog darbuotojai vengia teikti vertingą informaciją nerimaudami, jog sulauks vadovų (o gal ir bendradarbių) nemalonės, galinčios pasibaigti ir pažeminimu, ir atleidimu. Tie, kurie nepaisydami rizikų ir pasitikėdami valstybės institucijomis ryžtasi tokiam žingsniui, nusipelno tiek valstybės teikiamos apsaugos, tiek ir viena ar kita forma išreiškiamos padėkos.
Siekiant šių tikslų, šios Seimo kadencijos metu buvo priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas, numatantis teisinę apsaugą pateikiantiesiems vertingą informaciją, kompensaciją už praradimus bei atlyginimą už suteiktą informaciją. Tačiau nustatant atlyginimo už vertingą informaciją dydį, įstatyme viso labo nurodoma remtis tik abstrakčiais protingumo ir proporcingumo principais, nors reikalavimai norint pretenduoti į minėtą atlygį tikrai nėra tokie lankstūs.
Šiuo metu atlygio skyrimas galimas tik už tokią vertingą informaciją, kuri padėjo užkirsti kelią atsirasti galimai turtinei žalai, leido sutaupyti lėšų valstybės ar savivaldybių biudžetui arba leido užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar ją ištirti. Galimai dėl tokios disproporcijos, atlygis už suteiktą informaciją Lietuvoje yra suteikiamas itin retai: 2019 metais, STT atlygį paskyrė trisdešimt dviem, FNTT – vienam pranešėjui, tuo tarpu pagal pernai įsigaliojusias Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas, Generalinė prokuratūra atlygio neskyrė niekam.
Greičiausiai tai yra dvilypė problema: kreipimųsi, žinant tiek rizikas, tiek atlygio neapibrėžtumą, tiek ir šansus jį gauti, nėra daug, o ir tie, kurie gaunami, dažnai vertinami kaip ne tokie reikšmingi.
Finansinis atlygis nėra ir negali būti vienintelė paskata informuoti apie nusikaltimus, tačiau savo darbo vieta ir pragyvenimu rizikuojantieji turėtų būti užtikrinti, jog jie nebus palikti likimo valiai.
Sustabdytas galimai ilgus metus vykdytas teršimas ir gyventojų bei gamtos nuodijimas jau savaime yra atlygis parodžiusiems pilietiškumą darbuotojams, tačiau nusikaltimų, įskaitant ir galimai šimtus milijonų eurų žalos darančių ekologinių niekšybių prevencija, yra visų mūsų ir valstybės interesas. Jo gynimas neturėtų remtis vien tik daug kuo savo bendravimu su atsakingomis institucijomis rizikuojančių piliečių geranoriškumu, tačiau dabartinė atlygio už vertingos informacijos suteikimą tvarka ir praktika didele dalimi atspindi būtent tokį mąstymą.
Vienas iš galimų šios sistemos tobulinimų būtų minimalaus atlygio dydžio nustatymas, susiejant jį tiesiogiai su žalos apimtimi, kurios atsiradimui užkirto kelią suteikta vertinga informacija. Vakarų šalyse, kuriose yra susiformavusi praktika atlyginimo už informaciją dydžius nustatyti konkrečiomis procentinėmis išmokomis pagal atskleistą ir užkardytą žalą, atlyginimas yra svarbi papildoma paskata išdrįsti suteikti vertingą informaciją teisėsaugai.
Vien JAV veikia keturios pranešėjų skatinimo programos, pagal vieną kurių apie pažeidimą pranešęs asmuo gali tikėtis nuo 10 iki 30 procentų atlygio, jei pažeidėjui skirtos baudos viršijo 1 milijoną dolerių.
Tuo tarpu Lietuvoje atlygis pranešėjams mokamas iš Generalinei prokuratūrai atitinkamais metais valstybės biudžete patvirtintų asignavimų ir nėra tiesiogiai susietas su baudos už padarytą nusikaltimą dydžiu, ir, jei išvis yra paskiriamas, teprivalo būti tokio dydžio, jog atitiktų protingumo ir proporcingumo kriterijus. Asmeniui, svarstančiam apie galimą pastovios ir, galimas dalykas, gerai apmokamos darbo vietos praradimą, toks atlygio apibrėžimas gali pasirodyti ne itin patraukli alternatyva.
Minimalaus atlygio už vertingą informaciją nustatymas galėtų būtų svarbi papildoma motyvacija įtariantiesiems apie padarytą pažeidimą, bet nedrįstantiems apie jį informuoti dėl galimo finansinio atoveiksmio. Ne mažiau svarbu yra ir tai, jog taip būtų tvirčiau formuojamas pranešimo kaip sveikintino ir skatintino reiškinio įsitvirtinimas visuomenėje. Alytaus atvejis parodė, kaip mums jo trūksta, „Grigeo“ – koks svarbus ir lemtingas jis gali būti.