Lietuvos politikoje kelią tyliai skinasi „krizinio nėštumo“ sąvoka. Pagal siūlomas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pataisas, visos nėštumą norinčios nutraukti moterys būtų klasifikuojamos kaip patiriančios krizę. Atsirastų nauja prievolė ir medikams – jie turėtų teikti pacientėms informaciją apie „krizinio nėštumo“ paslaugas teikiančias organizacijas.Labai gudriai parengti žmogaus teises pažeidžiantys pakeitimai („Mes tik norim padėti moterims sudėtingose situacijose“ ir „Čia ne privalomas siuntimas, o tik informacijos suteikimas“) jau įveikė pateikimą Seime ir įtikino SRDK narius.
„O kuo blogai padėti moterims kažkokiose situacijose?“, – paklausite jūs.
Pirma, priešingai negu teigia pataisų autorius demokratas Linas Kukuraitis, ne visos moterys, galvojančios apie nėštumo nutraukimą, patiria „krizę“ ar „sunkumus“. Dauguma jų pas gydytoją atvyksta jau apsvarsčiusios galimus variantus ir priėmusios joms tinkamiausią sprendimą, suradusios net reikiamas lėšas procedūrai atlikti. Bandymai „padėti“, „pagloboti“, o tiksliau – perkalbėti moterį, ją nugalina ir žemina. Seksizmu persmelktam Seimui nėra lengva tai suprasti, tačiau moterys yra lygiavertės visuomenės narės, gebančios mąstyti ir priimti pagrįstus sprendimus, susijusius su savo sveikata ir gerove.
Antra, pataisos diskredituoja ir medikų bendruomenę – pagal dabartinius teisės aktus, sveikatos priežiūros specialistai detaliai informuoja moteris apie rizikas, susijusias su nėštumo nutraukimu, o matydami, kad jų pacientės išgyvena psichologinius sunkumus, ir dabar nedvejodami nukreipia jas į Psichikos sveikatos centrą.
Trečia, žmogaus teises ginančios organizacijos Lietuvoje vieningai teigia, kad tokios pataisos sukurtų dar didesnes kliūtis moterims gauti kokybiškas nėštumo nutraukimo paslaugas ir dar labiau padidintų šios medicininės procedūros stigmą. Juk šios moterys yra „krizinės“!
Kad būtų dar aiškiau – „krizinis nėštumo“ sąvoka neegzistuoja nei teisėje, nei medicinoje. Tai pirmoji „raudona vėliavėlė“ įstatymo projekte, kurią pastebėjo ir Seimo Teisės departamento specialistai. „Krizinio nėštumo“ terminas kildinamas iš aktyvistinio pro-life (liet. „už gyvybę“) judėjimo JAV. Čia veikiančiuose „krizinio nėštumo“ centruose moterys atkalbinėjamos nuo nėštumo nutraukimo, skleidžiama mokslu nepagrįsta informacija apie itin neigiamas ir negrįžtamas nėštumo nutraukimo pasekmes (pvz., būsimą nevaisingumą). Šių radikalių, religinių ir nemokslinių NVO tikslas vienas – kad moterys būtų atkalbėtos nuo nėštumo nutraukimo ir toliau nešiotų nepageidaujamą ar net pažeistą vaisių. Kiek tai prasilenkia su žmogaus teisėmis? 100 procentų.
„Krizinio nėštumo“ paslaugas teikiantis centras veikia ir Lietuvoje. VšĮ „Krizinio nėštumo centro“ paslaugos neturi nieko bendro nei su medicina, nei mokslu, bet tvirtai remiasi pro-life judėjimo principais ir religija. Organizacijos internetiniame puslapyje gausu „krizę“ įveikusių, t. y. nuo nėštumo nutraukimo „išgelbėtų“ ir todėl labai laimingų moterų atsiliepimų, informacijos apie fatališkas nėštumo nutraukimo pasekmes, skatinimo apsvarstyti „alternatyvas“, kurių, šiaip jau, tik viena – gimdyti. Nutraukusioms nėštumą rekomenduojama „Rachelės rekolekcijų“ paslauga. Čia „asmenys, kurie buvo vienu ar kitu būdu prisidėję prie aborto“ gali išjausti kaltės, gėdos ir kitus neigiamus jausmus bei melsdamiesi gydytis dvasinę traumą.
Tik primenu, kad priėmus siūlomas įstatymo pataisas, informacija apie tokias paslaugas būtų privalomai teikiama gydymo įstaigose ir iš medicinos specialistų rankų. Kiek tai prasilenkia su logika? 100 procentų.
Tuo tarpu L. Kukuraitis kalba apie tokių paslaugų finansavimo plėtrą. Palankumas „Krizinio nėštumo centrui“ likęs dar iš valstiečių laikų – pastarieji abortų prevenciją buvo nusimatę savo politinėje programoje ir dosniai finansavo „Krizinio nėštumo centrą“ iš ministerijų biudžeto, negailėjo kitų malonių. Net medikų bendruomenė tuo metu garsiai kalbėjo apie spaudimą į „Krizinio nėštumo centrą“ siųsti kiekvieną nėštumą nutraukti norinčią moterį. Ideologiniai ketinimai, pervynioti į kitą popierėlį, grįžo. Grįžo, nes svarbiausias tikslas yra teisiškai įtvirtinti šios konkrečios organizacijos finansavimą ir ideologijos plėtrą.
Lietuvoje vis dar nėra pagalbos centrų išprievartavimo aukoms, o specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, teikiantys pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms moterims, stokoja finansavimo. Užuot sprendęs šias problemas, Seimas gvildena moterų privataus gyvenimo klausimus ir pagal medicininių procedūrų skaičių matuoja jų moralę. Taip su politikų pagalba yra tiesiamas kelias radikaliam, į moterų teises tiesiogiai nukreiptam ir labai pavojingam judėjimui.
Mieli (Seimo) vyrai, palikite Lietuvos moteris ramybėje. Mes ne „Tarnaitės istorijų“ siužeto dalyvės ir neturime įgyvendinti jūsų asmeninių ideologijomis paremtų utopijų. Gyvename laisvoje demokratijoje, kur moterų seksualinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių apsauga yra žmogaus teisės.