Nepadėti paaugliui atsirinkti informacijos ir tikėtis, kad jis klusniai atsisakys minties domėtis lytiškumo klausimais, reiškia nulį žinių apie žmogaus raidą ir nulį empatijos jaunam žmogui. Paaugliui labiau negu kam kitam reikalingas išmintingas suaugusysis (ar suaugusioji) – žmogus, kurio turi: 1) norėti ir galėti visko klausti, 2) iš jo(-s) galėti gauti visą rūpimą objektyvią ir mokslu grįstą informaciją be nuomonės brukimo tam, kad 3) turėdama(-s) visus įrankius priimtų geriausią sprendimą pati (pats). Be tokios pagalbos turime, ką turime – neplanuotus nepilnamečių nėštumus, abortus, lytiškai plintančias infekcijas.
Po daugiau nei metus verdančių diskusijų, koks turėtų būti lytinis ugdymas mokyklose, šiandien turime net dvi tam skirtas mokymo programas: Gyvenimo įgūdžių ir Sveikatos įgūdžių. Kaip galite suprasti iš pavadinimų, šios programos kalba ne tik apie reprodukcinę sveikatą. Jos abi yra skirtos ugdyti gyvenimui svarbius socialinius ir emocinius mokinių įgūdžius, sveikos gyvensenos nuostatas, mokytis saugoti savo ir kitų sveikatą ir gyvybę.
Skamba kaip labai gera žinia, nes iki šiol mokykla tam neskyrė reikiamo dėmesio, o ir lytinis ugdymas buvo apgailėtinoje situacijoje. Vis dėlto, pasigilinę į vieną iš šių programų, galite pastebėti, kad ją rengusiems mokslo konsultantams labai pritrūko... mokslo.
Sveikatos įgūdžių bendroji programa buvo rengiama 11–12 klasių mokiniams. Jos tikslas – suteikti gilesnių žinių apie visuomenės sveikatą gimnazistams. Tačiau nei taip aktualių jaunimui psichikos sveikatos pagrindų, nei ligų profilaktikos ir prevencijos temų, netgi sveikos gyvensenos ir mitybos principų – ir to nėra. Kitaip tariant, sveikatos programoje nėra sveikatos.
Užtat yra mistinė, su radikaliomis religinėmis organizacijomis siejama „krizinio nėštumo“ sąvoka, hormoninės kontracepcijos poveikio psichinei bei socialinei sveikatai „atskleidimas“, „kūdikio laukimo periodo svarba“ (gimnazistams) ir „meilės, ilgalaikių įpareigojančių santykių reikšmė sveikatai“. Skamba kaip dorinio ugdymo pamokos turinys? Man irgi. Ir tai – nieko nuostabaus. Paskyrusi tris sekundes peržiūrėti vadinamosios programos rengėjus, matau teologijos fakulteto dėstytoją, kuri viešai skelbia, „kaip svarbu mokytojams būti budriems ir atpažinti, kaip ir kur šiandien brukamas lytinis švietimas (...), kad jie galėtų stabdyti tai savo bendruomenėse ir taip apsaugoti vaikus nuo juos žalojančios informacijos“.
Neįmanoma tikėtis, kad jaunimas turės objektyvių, praktiškai panaudojamų, jų amžių ir raidą atitinkančių žinių apie reprodukcinę sveikatą, jei programų rengėjai jas vertins kaip „nesibaigiančias lytinio švietimo atakas“. Taigi, šioje programoje neaptiksime nieko objektyvaus apie kontracepciją, lytiškai plintančias infekcijas, žmogaus papilomos virusą ir vakcinavimo programos svarbą, lytinę tapatybę, nėštumo planavimą ar jo nutraukimą.
Ir taip, visos diskusijos apie lytiškumą, artimą ryšį ir jo puoselėjimą yra svarbi ugdymo programos dalis, tačiau Sveikatos programoje būtų normalu tikėtis rasti taip reikalingų seksualinės sveikatos, o ir apskritai, bent kokių nors sveikatos žinių jauniems žmonėms.
Kitų rengėjų parengta vidurinės mokyklos programa atrodo kur kas labiau lavinanti praktines sveikatos žinias. Gyvenimo įgūdžių bendroji programa 1–10 klasėms apima saugaus elgesio, pirmosios pagalbos įgūdžius, supažindina su sveikos gyvensenos principais, taip pat – su reprodukcine sveikata ir jos saugojimo pavyzdžiais. Su minimaliais pataisymais, kuriuos jau pateikė atitinkamoje srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos ir Seimo reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės nariai, programa galėtų sėkmingai ugdyti mokiniams reikalingus gyvenimo įgūdžius. Gimnazijos klasėse tereikia šias žinias pagilinti.
Lytinio švietimo programų kelias Lietuvoje visada buvo ilgas ir nelengvas, vėluojame dešimtmečiais. Nieko nuostabaus – negebėjimas atskirti religijos nuo valstybės reikalų jau nuo pagonybės laikų vis sutrukdo Lietuvai įsileisti mokslą ir leisti žmonėms naudotis jo teikiamais privalumais. Pavyzdžių apstu – nuo iki šiol neratifikuotos Europos Tarybos konvencijos dėl smurto šeimoje (geriau žinomos kaip Stambulo konvencija) iki dešimtmečiais uždelsto Pagalbinio apvaisinimo įstatymo.
Vos tik kalba pasisuka apie lytiškumą, reprodukciją, moteris ar lyčių lygybę, religijų atstovai tuojau pat skuba pareikšti viešą nuomonę – televizijoje, tribūnose ar nuo bačkos. Nors krikščionybės ribojimai šiek tiek labiau „pažengę“ už kitų patriarchalinių religijų, ir jai lytinis ugdymas vis dar išlieka tabu. Viltis, kad uždarę jaunuolius informaciniame vakuume, sulaikysime juos nuo lytinių santykių bent iki 21-erių, jau seniai žlugo ir tą rodo akivaizdūs faktai, tačiau dar ir šiandien pasirodo šaukiančių kitaip. O, šventasis naivume!
Ir todėl šios teologijos srities specialistų Sveikatos ugdymo programos vieta – šiukšlių dėžėje. Supainiotos disciplinos, supainioti ekspertai. Valstybė skubiai ir užtikrintai turi judėti mokslo keliu, ypač, kai kalbama apie lytinį ugdymą. Tik per sąmoningą ir kritiškai mąstantį jaunimą, kuris nebus priverstas pornografijos naudoti švietimo tikslais, užtikrinsime sėkmingą šalies augimą.