Ko verti R. Karbauskio pažadai žino visa Lietuva. Ypač tą pažadą „laimėti visus trejus rinkimus“. Rinkimų nelaimėjo. Panašu, kad ir ateinančių nelaimės. Tą supratę ir jo frakcijos nariai ėmė dairytis į įvairias puses ir vienas po kito bėgti iš skęstančio Karbauskio partijos laivo.
Treji valdžios metai nebuvo lengvi. Tiesą pasakius, aš net laukiu tų valstiečių diagramų, nes nepamenu jokių sprendimų, kurie pagerintų žmonių gyvenimus. Didžiausi šios valdžios „pasiekimai“, kurie pirmiausia lenda į galvą – griūvantis Gedimino kalnas, išasfaltuotas premjero keliukas, neįgyvendinta „vaučerių“ sistema, į Kauną taip ir neperkelta Žemės ūkio ministerija, pakelės prismaigstytos žalių protestuojančių žemdirbių kryžių, nuolatinės rietenos su konservatoriais, sugriauta aplinkosaugos sistema ir už svetimus pinigus Abu Dabyje sočiai papietavęs susisiekimo ministras.
Dar viena didelė Valstiečių ir žaliųjų partijos bei šios Vyriausybės nesėkmė – kova prieš didėjančias kainas. S. Skvernelis prirašė laiškų didiesiems Europos prekybos centrams, kviesdamas juos investuoti Lietuvoje ir sudaryti konkurenciją čia esantiems prekybos centrams. Utopiška kai kurių ekonomistų pavadinta premjero desperacija nevirto stebuklu. Lietuvoje naujų prekybos centrų neatsirado, o kainos ėmė kilti dar labiau.
Nesmagiai simboliška, tačiau per trejų metų Valstiečių ir žaliųjų partijos valdymo laikotarpį maisto produktų kainos pasiekė trejų paskutinių metų rekordą. Vien nuo 2018 m. pabaigos, kuomet premjeras išsiuntinėjo kvietimus užsienio prekybos centrams investuoti Lietuvoje, pigiausių maisto produktų vidutinis krepšelis Lietuvos parduotuvėse pabrango daugiau nei 6 eurais ir pasiekė 56,53 euro, – skelbia nepriklausomas kainų palyginimo portalas pricer.lt. Gal geriau tų laiškų premjeras būtų nerašęs…
Yra objektyvių priežasčių, kodėl kai kurių maisto produktų kainos kilo: Lietuvos žemdirbių auginama produkcija brangsta dėl neprognozuojamų ir klimato atšilimo veikiamų oro sąlygų, kai kurias kainas koreguoja afrikinis kiaulių maras, paukščių gripas ar net koronavirusas. Galų gale – naftos kainos. Tačiau tikrai ne visos maisto produktų kainos kilo dėl objektyvių priežasčių. Tai puikiai iliustruoja tai, kad esame vieni iš lyderių Europos Sąjungoje pagal namų ūkių biudžeto dalį, skiriamą maisto produktams. Jei tos pačios sąlygos darytų įtaką visoms ES šalims, visų rodikliai būtų panašūs.
Valstiečių ir žaliųjų partijos vyriausybė savo programoje nusimatė riboti naujų pridėtinės vertės mokesčio lengvatų atsiradimą bei įvertinti esamų lengvatų tikslingumą. Tuo veiksmu patys sau apribojo veikimo laisvę ir galimybes padėti žmonėms, kuriems tos pagalbos labiausiai reikia. Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. apie 645 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, o didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje.
Kad lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas būtiniausiems maisto produktams būtų išeitis ir sprendimas, mažinantis maisto produktų kainas, aš net neabejoju. Tokios lengvatos egzistuoja daugelyje Europos Sąjungos valstybių ir, kaip rodo praktika, veikia efektyviai.
Nežinau kokiomis diagramomis rinkėjus stebins R. Karbauskis, tačiau, manau, jog ne to iš Valstiečių ir žaliųjų partijos tikėjosi juos rinkę žmonės. Kad gebėtum tvarkyti šalies ūkį ir suprasti visuomenės poreikius, rinkimų laimėti neužtenka. O bent jau kol kas už tuos trejus metus valdžioje, už rekordines trejų pastarųjų metų maisto produktų kainas aš šiai daugumai, kartu su Skvernelio vyriausybe, negalėčiau parašyti net trejeto.