Dirbančiųjų Lietuvoje atlyginimų atotrūkis nuo Estijos ir Latvijos toliau didės, nes Vyriausybės buldozeriu „stumta“ ir Seime priimta mokesčių sistemos reforma tėra tik nežymūs pakeitimai, kurie gyventojų pinigines leis papildyti vos keliais eurais.
Kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje atlyginimai yra didesni nei Lietuvoje. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, šių metų pradžioje minimalus darbo užmokestis „ant popieriaus“ Estijoje siekė 500, Latvijoje – 430, o Lietuvoje – 400 eurų.
Tuo tarpu dar praėjusių metų rudenį estų vidutinis atlyginimas „į rankas“ viršijo 1000 eurų, o Lietuvoje įstrigome ties 690 eurų riba. Šių metų pradžioje vidutinis atlyginimas mūsų šalyje didėjo ir pasiekė 700 eurų sumą, atskaičius mokesčius, tačiau vis dar negalime pasidžiaugti pasiviję estus ar pralenkę latvius.
Tiesa, Vyriausybė žada, kad nuo kitų metų atlyginimai sparčiai didės, todėl visi gyvensime gerokai geriau ir gal net sugrįš emigravę iš Lietuvos. Galbūt. Bet ar toks optimistinis scenarijus įmanomas? Juk dėl priimtos ir nuo kitų metų įsigaliosiančios mokesčių sistemos pertvarkos atlyginimai žmonėms reikšmingai didės tik „ant popieriaus“, o realus didėjimas bus, deja, gerokai skurdesnis.
Tenka apgailestauti ir dėl to, kad ir tie patys dešimčia ar daugiau eurų šoktelėję atlyginimai kita ranka bus atimti, nes kiekvienas oficialiai dirbantis turės mokėti didesnį gyventojų pajamų mokestį ar papildomai kaupti senatvės pensijai.
Tikėtina, kad atsiras dar vieni nauji mokesčiai dirbantiesiems, nes valstybei gali pritrūkti lėšų darželių, mokyklų, ligoninių ir kitų valstybinių įstaigų išlaikymui, darbuotojų atlyginimams, nemokamam vaikų iki 18 metų gydymui ar jų pagrindiniam ugdymui bei kitoms iki šiol nemokamoms paslaugoms. Taigi, dirbantys gyventojai privalės ne tik mokėti didesnius mokesčius, bet ir vesti vaikus į privačius darželius, mokyklas ar gydymo įstaigas.
Pavyzdžiui, Danijoje gyventojai sumoka daug mokesčių, tačiau už tai valstybė suteikia galimybę visiems vaikams įgyti nemokamą ir kokybišką – pradinį, pagrindinį, vidurinį ir net aukštąjį – išsilavinimą. Taip pat šioje šalyje vaikams iki 18 metų teikiamos nemokamos stomatologų paslaugos.
O ką Lietuvos gyventojai gaus už valdančiųjų primestus didesnius mokesčius? Akivaizdu, tik dar didesnę pajamų nelygybę ir socialinę atskirtį. Juk Vyriausybė pasirinko nekeisti kapitalo prieaugio pajamų apmokestinimo, palikdama galioti tą patį 15 proc. pelno mokesčio tarifą. Dėl šios priežasties įmonių akcininkai galės išsimokėti dividendus, kaip ir anksčiau, nes gauto pelno apmokestinimas nepadidėja; tačiau gyventojų atlyginimams jau nuo kitų metų vietoj 15 proc. bus taikomas 20 proc. tarifas. Teisinga, ar ne?
Natūraliai kyla klausimas: ar galime tikėtis, kad Lietuvoje liks dar paskutiniai tėvynėje dirbantys ir kuriantys gyventojai, kai „pradžiuginsime“ juos naujais ar didesniais mokesčiais ir tik bruto („ant popieriaus“) padidėjusiais atlyginimais? Ar tikrai norime, kad mūsų tautiečiai lenktų nugaras, kurtų ir augintų vaikus svečioje šalyje, o čia atkeliautų pigi darbo jėga iš trečiųjų šalių, nes tai leistų įmonių akcininkams uždirbti didesnį pelną? Nenorime.
Tenka apgailestauti, kad nemaža dalis gyventojų pasirenka išvažiuoti iš Lietuvos ne vien dėl mažo darbo užmokesčio, bet ir prastos švietimo kokybės, socialinių garantijų ar teisingumo stokos. Dažnai emigrantai grįžta gydytis į Lietuvą ne vien dėl pigesnių sveikatos priežiūros paslaugų, bet ir aukštos jų kokybės. Didžiosios Britanijos valstybinė sveikatos apsaugos sistema (angl. National Health Service) vis dar jaučia menko finansavimo padarinius: valstybinėse ligoninėse trūksta gydytojų, o gydymo paslaugų kokybė yra sumenkusi.
Šis Didžiosios Britanijos valdžios pasirinkimas – gerokai sumažinti sveikatos apsaugai finansuoti skirtas lėšas – grįžo „bumerangu“ tokias reformas įgyvendinusiai Margaret Thatcher valdžiai, kuri neteko gyventojų palaikymo ir, svarbiausia, leido nukentėti žemesnes ir vidutines pajamas gaunančių gyventojų sveikatai. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl. OECD) vertinimais, anglų valstybinės sveikatos priežiūros paslaugų kokybės lygis prieš 3 metus buvo prastesnis už Turkijos, Portugalijos ar Lenkijos.
Todėl akivaizdu, kad Lietuva turi išlaikyti sveikatos priežiūros, švietimo ir kitas viešojo sektoriaus paslaugas valstybės rankose, siekiant, kad minimos paslaugos stipriai nebrangtų ir būtų kokybiškos. Tik tokiu būdu kursime teisingumą ir tokią visuomenę, kurioje nėra protingesnių, apsukresnių, gerokai turtingesnių ir kt., nes visi lygiomis teisėmis, o ne per „blatą“ ar „storesnę piniginę“, turėsime galimybę nemokamai gydytis, mokytis ir gauti socialinės rūpybos paslaugas.