Pirma, I. Koreivaitės teigimu, islamas ir demokratija gali būti suderinami, jei pripažįstame „tautą“ suverenu, o „tauta“ demokratiškai pasirenka islamą. Antra, E. Račius teigė, kad nebūtinai Artimųjų Rytų gyventojų daugumai liberali, vakarietiško pavyzdžio demokratija yra priimtina ir demokratija turėtų atsižvelgti į gyventojų norus ir siekius. Anot jo, jei Musulmonų brolijos šalininkai Egipte nenori priimti vakarietiškų žmogaus teisių standartų, nėra pagrindo jų jiems primesti. E. Račiaus argumentus, jog dauguma islamo šalių gyventojų nenori demokratijos ir žmogaus teisių, palaiko šią savaitę „Pew Research Center“ publikuotas tyrimas, rodantis, kad 74 % musulmonų Egipte pasisako už šariato pavertimą valstybės teise ir jo taikymą visiems gyventojams neatsižvelgiant į jų religiją.
Su reikalavimais neprimesti savo vertybių, kurie paprastai pateikiami kaltinimų „kultūriniu imperializmu“ forma, Vakarų valstybės susiduria gana dažnai. Ypač Vakarų „kultūrinį imperializmą“ žmogaus teisių srityje mėgsta akcentuoti islamo, Afrikos, Karibų šalys bei Rusija. Kai kurios jų, siekdamos išvengti „kultūrinio imperializmo“, sukūrė „suverenios demokratijos“ terminą (kuris reiškia „demokratiją“ be žmogaus teisių) ar Islamo žmogaus teisių deklaraciją, grindžiamą šariato teise. „Kultūrinio imperializmo“ priešininkai akcentuoja, kad vakarietiška žmogaus teisių samprata nėra universali, visiems vienodai priimtina, o jos primetimas pažeidžia valstybės suverenitetą ir pamina „tautos“, kaip suvereno, valią.
Tokia žmogaus teisių universalizmo kritika kelia klausimą, ar iš tiesų reikalaudamos paisyti tam tikrų žmogaus teisių Vakarų valstybės nepažeidžia demokratijos principų, suvereniteto ir „tautos“ apsisprendimo teisės?
Atsakant į šį klausimą pirmiausia reikėtų akcentuoti, kad realiai egzistuoja tik žmonės (asmenys). Manytina, kad žmonėms būdinga tokia pati psichologinė ir fiziologinė sandara, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietovės. Jei nesutinkame su šia prielaida, tuomet galime teigti, jog kai kuriose vietovėse žmonės natūraliai gimsta vergais ir jų žmogiškumas gali būti kvestionuojamas.
Priėmus prielaidą, kad žmonės savo prigimtimi visur vienodi, o įgyti skirtumai yra kultūriniai, galime teigti, kad jiems būdinga ta pati poreikių hierarchija, kurios apačioje yra fiziologiniai poreikiai, tokie kaip maistas, vanduo, miegas, seksas, o beveik visų poreikių piramidžių viršuje yra savirealizacija ir saviraiška. Saviraiškos galimybes užtikrina aukštas gyvenimo lygis ir socialinis saugumas (gerovės valstybė), saugumas nuo smurto, išsilavinimas, seksualinė ir partnerio pasirinkimo laisvė, savivertės jausmas ir pan. Geriausiai šiuos ryšius atskleidžia Ronaldo Ingleharto išplėtota, itin aukšta aiškinamąja galia pasižyminti ir globaliais tyrimais paremta postmodernizacijos teorija.
R.Ingleharto pasaulio vertybių žemėlapyje akivaizdžiai matyti, kad visos „kultūrinio suverenumo“ siekiančios valstybės koncentruojasi toje dalyje, kurioje trūksta elementarių poreikių užtikrinimo, o Vakarų valstybėse vyrauja sekuliarios saviraiškos vertybės.
Pastebėtina, kad „tautos“ ir „valstybės“ su savo „suverenitetais“ tėra kultūriniai konstruktai, kuriais remiantis tam tikros žmonių grupės daugiau ar mažiau vykdo priespaudą kitų žmonių grupių atžvilgiu. Tokie pat priespaudos konstruktai yra ir „kultūros“ bei „tradicijos“. Visų šių darinių pagalba žmonės yra verčiami paklusti tam tikroms taisyklėms, tradicijoms ir normoms, kurios neretai pažeidžia jų pačių interesus.
Viena vertus, bendrabūvio taisyklės yra reikalingos, kad užtikrintų saugumą, nuspėjamumą ir stabilumą, kita vertus, jos iš esmės niekada nebūna sutartos, o yra nulemtos galios santykių. Būtent galios santykių pasiskirstymas ir yra „kultūros“ esmė. Vienos galios santykių konfigūracijos būna labiau skatinančios priespaudą nei kitos, ypač atskirose srityse.
Priespauda pasireiškia tam tikroms žmonių grupėms taikomais apribojimais kilti poreikių piramidės laiptais – realizuoti savo poreikius. Kuo daugiau ir kuo žemesnėse grandyse poreikių patenkinimą reguliuoja valstybė, tuo didesnis priespaudos laipsnis.
Istoriškai susiklostė, kad islamo kultūra yra labiau linkusi į priespaudą nei vakarietiškoji. Tokią padėtį lemia tiek didesnis skurdas, kuris riboja žmonių galimybes siekti išsilavinimo ir kitų aukštesnių tikslų, nesukurta sekuliari švietimo ir socialinės apsaugos sistema, paverčianti žmones lengviau paveikiamus „dangaus karalystės“ vaizdiniais, griežtas moterų seksualinio elgesio reguliavimas ir pan. Labai dažnai žmonės net nesugeba suprasti, jog gyvena priespaudos sąlygomis, nes nėra pakankamai išsilavinę ir neturi žinių apie supantį pasaulį, reiškinių priežastis ir kilmę.
Štai, pavyzdžiui remiantis tuo pačiu „Pew Research Center“ tyrimu, 86% Egipto musulmonų pasisako už mirties bausmę atsisakiusiems islamo, 81% palaiko užmėtymą akmenimis už neištikimybę, 70% palaiko kankinimus ir luošinimą už nusikaltimus, tokius kaip vagystė. Tyrimas rodo, kad kuo asmuo religingesnis, tuo labiau jis tokias praktikas remia. Kitaip tariant prietaringa, neišsilavinusi minia visada trokšta kraujo. Išsilavinimo trūkumas formuoja tapatybes, kurias įgiję asmenys politikoje veikia kaip priespaudos šalininkai, taip paneigdami kitų žmonių savirealizacijos ir saviraiškos laisvę, o kartu ir demokratijos principus.
Demokratija, anot dar iš senovės Graikijos kylančios tradicijos, yra laisvų ir lygių piliečių bendrija, kurioje piliečiai gali pilnaverčiai dalyvauti valstybės gyvenime. Kitaip tariant, jos šerdis yra visų jos piliečių (ne daugumos, bet visų) teisių ir laisvių užtikrinimas. Demokratijos esmė – piliečių hierarchijos, aukštesniųjų ir žemesniųjų nebuvimas. Būtent todėl senovės Graikijoje piliečiai, įgavę per daug galios, būdavo net ištremiami. Hierarchijos didėjimas ar mažėjimas tarp piliečių ir yra matas, kuriuo matuotinas vienos ar kitos praktikos demokratiškumas ar nedemokratiškumas.
Vos tik demokratija paverčiama „daugumos“ (tiksliau jos viršūnėlių, nes „dauguma“ niekada nevaldo) tironija, demokratijos nebelieka. Todėl net jei dauguma piliečių renkasi islamą, tie žmonės, kuriems jis nepriimtinas, negali būti verčiami gyventi pagal šariato įstatymus. Tai padaro musulmonus viršesnius už ne-musulmonus, apriboja pastarųjų saviraiškos galimybes ir sukuria hierarchiją.
Šariatas nesuderinamas su demokratija, todėl ir valstybė, kurios įstatymų leidybos pagrindas yra saviraiškos laisvės paneigimas (šariatas) negali būti laikoma demokratine, nepaisant jos valdžios rinkimų procedūrų. Su demokratija nesuderinamas nei islamas, nei jokia kita valstybinė religija.
Tas pats vyksta ir su suverenitetu. Demokratijoje suverenitetas priklauso visiems piliečiams. Todėl reikalavimas užtikrinti visų piliečių efektyvią teisinę lygybę nepažeidžia suvereniteto, bet apgina jį nuo „daugumos“ vardu veikiančių „tautos“ viršūnėlių diktato ir, dažnai - teroro kitos „tautos“ dalies atžvilgiu. Kaip tik „daugumų“ taikomi suvaržymai „mažumoms“ ir yra tikrasis suvereniteto pažeidimas, o privertimas pripažinti visų, o ne tik „daugumos“ teises kaip tik atstato suverenitetą visiems piliečiams ir išvaduoja juos iš daugumos tironijos.
Vakarų „kultūrinio imperializmo“ kritikai turėtų pripažinti, kad jų pozicija atstovauja ne demokratijai, bet galingesniojo teisei. Ir jei būtų nuoseklūs, galingesniojo teisės šalininkai neturėtų kritikuoti Vakarų už jų vertybių primetimą kitoms kultūroms, nes jei galima primesti daugumos valią mažumoms valstybės viduje, tai nėra jokio pagrindo teigti, kad negalima primesti galingesniųjų valios silpnesniesiems tarptautiniu lygmeniu.
Jei galima bausti mirtimi už neištikimybę ar islamo atsisakymą, tai nėra visiškai jokio pagrindo nebausti ir už islamo tradicijų laikymąsi sankcijomis bei koreguoti tas tradicijas kitomis reikalingomis priemonėmis. Islamo šalių žmonės to nenori? O ar to nori akmenimis užmėtomos moterys, žudomi netikintieji, pagal šariatą verčiami gyventi ir persekiojami kitų tikybų gyventojai? Būkime nuoseklūs.
„Suverenitetas“, „kultūra“ ar „tradicijos“ negali būti priedanga žudynėms ir priespaudai. Tuo labiau, kad patys islamistai suvereniteto principo nepaiso ribodami moterų, netikinčiųjų ir kai kurių kitų grupių teises. Ir jei esminiu principu tampa galia, o ne demokratija, tuomet nėra svarbu ko nori silpnesnis, net jei kažkurioje geografinėje vietovėje tie silpnesnieji sudaro kraujo ir priespaudos ištroškusią daugumą.