Alytaus krašto padangę užtvindę tiršti juodi debesys apnuogino karčią realybę. Už žmonių saugumą atsakingos valdžios institucijos buvo nepasirengusios operatyviai ir efektyviai veikti kritiniu momentu.
Alytus sustingo. Vaikai nėjo į mokyklą. Verslas sustojo. Gatvės ištuštėjo. Žmonės aklinai užsidarę langus gaudė žinias iš gaisro vietos. Labiausiai juos glumino tai, kad iš jų pačių mokesčių išlaikomos Vilniaus institucijos vangiai reagavo į situaciją. Vilties suteikė energingas Alytaus meras. Jis buvo žmonių pusėje, padėjo kuo galėjo ir tai yra svarbiausia.
Kilęs gaisras ir jo likvidavimas išryškino esminę mūsų valdžios problemą. Lyderystės stoka, baimė prisiimti atsakomybę ir kaltų paieška. Dar neužgesinus gaisro imta kurti darbo grupes, komisijas, rengti posėdžius Seime ir badyti pirštais vieni į kitus. Lyg ir nieko naujo mūsų karalystėje.
Ir visgi tokio nihilizmo, kokį pademonstravo Vidaus reikalų ministerija, dar neteko matyti. Atvykusi į gaisrą, naujai iškepta ministrė pareiškė, kad Alytaus savivaldybė turi visus įgaliojimus pati galinėtis su siautėjančia liepsna. Ministrė pasakė ir išvažiavo atgal į Vilnių. Tiesa, dar 200 respiratorių iš sandėlio atsiuntė.
Ta pati ministerija prieš gerą mėnesį elgėsi visai priešingai. Vilniaus savivaldybė buvo priversta atšaukti pratybas, turėjusias imituoti nelaimę Astravo elektrinėje. Apie Baltarusijoje jau pastatytos atominės elektrinės keliamus pavojus politikai mėgsta pakalbėti daug ir aistringai. Tačiau, kai Vilniaus meras imasi konkrečių veiksmų, tam, kad tos galimos grėsmes būtų bent iš dalies valdomos, atsimuša į aukščiausios valdžios sieną.
Turbūt net nereikia būti dideliu ekspertu, kad suvoktum, kokią globalią katastrofą gali sukelti incidentas šalia Lietuvos sienos stovinčioje elektrinėje. Ir, kad degančios padangos Dzūkijoje yra gėlytės lyginant su Astravo keliamu pavojumi.
Vilniaus miestui surengti pratybas, kelią užkirto Vidaus reikalų ministerija, dar ir viešai išbarusi savivaldybę, kad tokiomis pratybomis ši kelią nepagrįstą paniką. Tai kaip čia išeina, ministre? Sakote, kad ekstremalių situacijų valdymas yra savivaldybės reikalas, o kai savivaldybė nori tam tinkamai pasiruošti, kertate per nagus? Tiesiog nesolidu ir žema taip elgtis, net jeigu ir Jūsų kepurė nuo Alytaus padangų užsidegė.
Šių dienų kontekste turbūt suprantame, kad gerovės valstybė yra ne tik didesnės pensijos senjorams. Gerovės valstybėje žmogus turi jaustis saugiai. Deja, taip neįvyko. Tikrai daug nuveikėme stiprindami saugumą nuo išorinių grėsmių, bet Alytaus įvykių kontekste įsitikinome, kiek daug dar reikia nuveikti, kad žmogus būtų maksimaliai apsaugotas nuo vidaus grėsmių. Nereikia ieškoti kaltų. Ieškokime vaistų, nuo ligų, kuriomis sergame.
Paradoksalu, ugniagesiai, kurie yra visuomenės pasitikėjimo viršūnėje, tuo pačiu yra materialinio aprūpinimo dugne. Taip neturėtų būti gerovės valstybėje.
Ekstremali situacija parodė, kad tarp gausybės valdžios institucijų kairė nežino, ką daro dešinė. Todėl verkiant reikia tiksliai nustatyti kiekvienos institucijos veikimo ribas, išvengti dubliavimo bei įvardinti konkrečias atsakomybes. Taip pat reikalingas aukštos kokybės informacijos valdymas ir žaibiškas bei techniškai patogus informacijos apsikeitimas tarp centrinės valdžios ir savivaldos institucijų. Ne akmens amžiuje gyvename, inovatyvus požiūris tai leidžia lengvai įgyvendinti.
Gaisras suvaldytas. Dūmai sklaidosi. Atėjo laikas apdovanojimams ir fanfaroms. Bet neapleidžia kartėlis, kad ten kažkur degėsiuose mėtosi gerovės valstybės pelenai. Nelaimės suartina. Sustiprina bendrystę. Jeigu gerovės valstybė ir apsvilo Alytaus gaisre, tai neabejinga ir drąsi pilietinė bendruomenė, žmonės, tikintis ir pasitikintis savimi, žmonės, darantys mažus ir didelius darbus, tik sustiprėjo. Nuo jų ir reikia pradėti kurti šiuolaikinę valstybę, kur pasitikėjimas tarp valdžios ir žmogaus, būtų esminė vertybė.