Tokios, kurios atstovai bent jau nestovėjo prieš metus nei baltai raudoname Baltijos kelyje nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos ar taikiose protesto susibūrimuose, palaikančiuose demokratijos trokštančius kaimyninės šalies piliečius ir kuri neatidarinėtų demokratijos atstovybių.

Vakar Baltarusijos pasienyje vyriausias šeimų gynėjas R. Ginevičius pasakė aiškiai: „mes bandysime padaryti, kad ši Vyriausybė ilgai nedirbtų“.

Logiška, kad sankcionuojamų išorinių nedemokratinių jėgų interesas, kad prie Vyriausybės vairo stotų jėga, kuri bent turi asmeninių (trąšų) verslo interesų Baltarusijoje. Tada daug lengviau kalbėtis.

Nuo pat dešiniųjų pergale pasibaigusių Seimo rinkimų propagandiniai ir dezinformaciniai portalėliai kiauksėjo, kad Seimas išrinktas neteisėtai. Vėliau į Seimo narių pašto dėžutes kapsėjo trafaretiniai laiškeliai su „atlaisvinkite patalpas“ iki Lenino gimimo dienos.

Kastis vienokia ar kitokia forma po I. Šimonytės Vyriausybės pamatais bandyta ne kartą – keliant klausimus dėl privalomo testavimo ir karantino suvaržymų; kvestionuojant ES sankcijas Druskininkų „Belorus“ sanatorijai; per šeimų maršą; protestus prie Seimo su ne itin sėkmingu rago pūtimu ir itin sėkmingu Lietuvos himno išdarkymu; ir galiausiai per nelegalios migracijos iš Baltarusijos keliamą krizę.

Į chorą stojo ir R. Karbauskis, netrukus po to, kai ES sutarta, kad sektorinės sankcijos palies ir trąšų sektorių. Tik iš jo motyvų sunku suprasti, dėl ko žlugs vyriausybė – ar dėl to, kad nebendradarbiauja su jo šešėline vyriausybe ir nesinaudoja, pasak jo, plačiais kontaktais sprendžiant migracijos problemas, ar dėl RRF plano, kurį Lietuvoje apsilankiusi EK pirmininkė įvertino puikiai.

Nepaisant to, kad šis nuolatinis blerbimas prieš valdančiąją daugumą idealiai atitinka kremliškus interesus, tampa akivaizdu, kad Lietuvoje aštrėja kova dėl nišos, kas užims kraštutinės dešinės vietą po saule. Kas taps Lietuvos salviniais, lepenėmis ir orbanais. Ilgą laiką šią vietą sau rezervuotą laikė Nacionalinis susivienijimas, tačiau po nesėkmės Seimo rinkimuose gimsta konkurencinis investicinis projektas celofanuotame Šeimų sąjūdžio pavidale.

Tos saulės nėra jau tiek ir daug. Pretenduojama į piktą, nusivylusį, antivakserį, antieuropinį protesto elektoratą. Maždaug į tiek, kiek turėjo N. Venckienės projektas, na bet jo gali pakakti, kad po kitų rinkimų valdžioje įsitvirtintų režimams draugiškesnė koalicija.

Todėl triukšmo daugės: Šeimų sąjūdis bandys perspjauti Nacionalinį susivienijimą, o pastarasis neatsiliks ir aštrindamas retoriką nuožmiau reikalaus vyriausybinių galvų. Jei nori mušti, nendrės lazdą visada rasi. Juk ir dėl per karštos vasaros galima pareikalauti Vyriausybės ar bent jau Aplinkos ministro galvos.

Klausimas, ar Prezidentas taip pat rengiasi statyti ant tos pačios elektorato dalies siekdamas antrosios kadencijos? Tos dalies akivaizdžiai nepakaks. Norint laimėti, reikia palaikymo visų pagrindinių politinių jėgų elektoratuose. Pagundų flirtuoti su bangą gaudančiais kraštutiniečiais gali daugėti aštrėjant sajūdiečių ir susivienijamiečių konkurencinėse varžytuvėse.

Yra apie ką pagalvoti Daukanto aikštėje, įžengiant į trečiuosius kadencijos metus. Ypač jei nesinori, kad vienintelis ryškesnis kadencijos pokytis politiniame ir visuomeniniame gyvenime būtų antspaudas, kad pavyko sustiprinti radikalizmą Lietuvoje.